Banguojantis secesijos laikotarpis

Secesijos pakilimo laikotarpiu šio stiliaus centrai buvo ne tik vals­tybių sostinės. Naujasis menas suliepsnojo ir išsiskleidė regionų miestuose susiklosčius palankioms kūrybinėms aplinkybėms, susibūrus aktyviems dailininkams ir meno mokykloms. Tokie iškilūs meno židiniai Prancūzijoje, be Paryžiaus, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Nansi mokykla, Belgijoje - Briuselis, Is­panijoje - Barselona. Anglijoje, šalia naujajam menui pa­grindą padėjusio Londono, susiformavo savita menininkų grupė Glazge, Vokietijoje pradžią padarė Miuncheno dai­lininkai. Austrijos-Vengrijos imperijoje centru tapo Vienos Secesiono grupė, Prahoje, kuri tuo metu įėjo į imperijos sudėtį, susiklostė savita kryptis.
Amžių sandūroje skleidėsi ir griežtų linijų, geometri­nių formų stilistika. Austrijoje, Škotijos Glazgo mieste, naujojo meno kryptis įgavo santūrių, netgi asketiškų tiesialinijinės secesijos bruožų. Vienas pirmųjų banguojančios plastikos krypties atstovas radikalią poziciją užėmė architektas ir teoreti­kas Adolfas Losas, daugiausia dirbęs Vienoje. Jis naujai pažvelgė į daikto prasmę, funkciją, kuri turi būti tiks­linga ir funkcionali. Banguota, kreivalinijinė secesija dominavo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vidurio ir Rytų Euro­pos šalyse. Skandinavijos, Rytų Europos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje išryškėjo tautinio romantiz­mo bruožai, susipynę su liaudies meno motyvais. Plaukian­ti, banguojanti linija drąsiai švelnino visus aštrius kampus architektūroje. To nesurasime net puošniojo baroko laikų pastatuose, kur daugybė įmantrių puošybos elementų tik uždengdavo sienų plokštumas, iš esmės nepakeisdami klasikinės struktūros.
Briuselis XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu ryškiau­sių naujojo meno krypties centrų. Briuselį art nouveau lopšiu padarė Victoro Hortos (1861-1947) pastatyti privatūs namai, viešbučiai, parduotuvės su dekoratyvia interjerų apdaila, kuri ryš­kiausiai atspindėjo naujosios meno krypties tendencijas. Jis maksimaliai išnaudojo metalines konstrukcijas, su­teikdamas joms svarbią dekoratyvinę funkciją. Jo suprojektuoti atraminiai stulpai, perdangų arkos, baliustradų, langų, durų dizainas, sukūrė savitą stilių, kuris tapo sece­sijos sinonimu. Kita ryški įvairiapusiška asmenybė - Hen­ry van de Veide (1863-1957). Jis paliko pėdsaką Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau įnešė svarų indėlį į besi­formuojantį XX amžiaus dizainą. Šiuo laikotarpiu banguojančia linija pražydo net spintos.
Rusiją pasiekusios Moriso idėjos, amžių sandūroje be­siformuojant naujajam menui, paskatino sąmoningai at­gaivinti liaudies amatus ir verslus. Kunigaikštienė Teniševa savo dvare Talaškine (Smolensko gubernija) įkūrė dirbtuves, kuriose dailininkai projektavo pasitelkę liaudies meistrus. Dirbtuvėse buvo kuriami įvairūs tuometinio kabineto - biuro baldai, keramika bei kiti taikomosios dailės dirbiniai liaudies meno motyvais. Kitas žymus analogiškas meno ir architektūros projektavimo centras įsikūrė netoli Maskvos, globojamas ir remiamas verslininko Mamontovo, jo dvare Abramceve. Architektai, dailininkai stengėsi atgaivinti tau­tinę dvasią ir liaudies meną įpindami į savo kūrybą. Vienas ryškiausių architektų, naudojusių rusų medinės architek­tūros ir liaudies meno motyvus, buvo Fiodoras Šechtelis. Rusijos dailininkai gerai išmanė Vakarų Europos naująsias meno tendencijas, ypač glaudžius kultūrinius ryšius palaikė su Paryžiumi. Vakaruose plintančias mo­dernias idėjas skleidė Peterburge leidžiamas žurnalas “Mir Iskusstva: (1899), “Apolon” bei kiti leidiniai. Žymiausias Rusijos secesijos atstovas buvo tapytojas Michailas Vrubelis (1856-1910), kuris yra sukūręs ir mozaikos bei kerami­kos darbų. Vienas gražiausių monumentaliosios dekora­tyvinės dailės darbų - tai jo mozaika viešbučiui “Metropol” Maskvoje (1899-1903).
Bendrai aptariant šį stilių galima drąsiai teigti, kad tai buvo naujos meninės jėgos, naujų potyrių ne tik architektūroje, dailėje, bet net ir baldų projektavime proveržis. Secesijos laikotarpio kūryba savo nišą rado netik spintos, bet ir paveikslo kūryboje. Iki šiol žavimasi kūrėjų lengvais potėpiais ne tik tapyboje, muzikoje, bet ir metaliuose prašmatnių laiptinių turėkluose.

Naujojo meno banga

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje per visą Europą simboliškai nuvilnijo naujojo meno banga. Tai buvo reikšmingas intelektinis, moralinis lūžis Europos kultūros istorijoje. Vieni jį vertino kaip antikinio pasaulio klasikinių vertybių gulbės giesmę, kiti - kaip nuopuolį, dekadansą, treti su optimizmu žvelgė į XX amžiaus pradžią - kaip žingsnį mokslo, naujų technologijų amžių, meno pasaulyje ieškojo naujų raiškos formų.
Idėjiniu art nouveau krypties pagrindu tapo pasipriešinimas istorizmui, eklektikai, akademizmui, įsitvirtinusiam XIX amžiuje. Amžiaus pabaigoje viena po kitos kuriasi įvairios į novatoriškumą pretenduojančios dailininkų grupės, susivienijimai, siekiantys atsiriboti nuo praeities sustabarėjusių akademinio meno formų, eklektikos, istorizmo, trokštantys kurti naują meną, leidžiantį atsiskleisti individualybei, nevaržomai klasikinių kanonų. Lotynų kalbos žodis secessio reiškia atsiskyrimą, pasišalinimą, ko ir siekė naujoji kūrėjų karta. Tačiau norai atsiriboti nuo tradicijų, praeities neretai esti tik regimybė, kadangi dauguma jų vienaip ar kitaip, bent iš dalies rėmėsi istorinėmis klasikinio meno ištakomis. XIX amžiuje buvo kopijuojami, įvairiai interpretuojami visų praeities laikotarpių stiliai ir tai buvo amžius tapęs meninių idėjų saugykla visiems kraštams.
Nurodomi penki svarbiausi naujojo meno formavimosi šaltiniai. Tai gotikos atgimimas, rokokas ir jo atgimimas XIX amžiuje, meno ir amatų sąjūdis, estetinis sąjūdis, simbolizmo tapyba ir literatūra. Tačiau reikšmingi ir biologijos mokslo laimėjimai, pažintis su Japonijos ir kitų Rytų kraštų menu, kuris XIX amžiaus antrojoje pusėje turėjo didelę įtaką visos Europos kultūrai.
Naujasis menas (pranc. Art Nouveau, vok. Jugendstyl) - jaunystės stilius – truko palyginti neilgai (1890-1910) tačiau palietė beveik visas meno sritis. Art nouveau pakilimo dešimtmetis amžių sandūroje dažniausiai lyginamas su liepsnojančios ugnies liežuviais. Art nouveau dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūrybą tarytum audringa jūros banga užliejo dramatiškos, gaivališkos, simbolių prisodrintos idėjos.
Šiuo laikotarpiu ypač reikšminga buvo literatūra, kadangi turėjo įtakos visoms meno šakoms. Šalia dekoratyvinės dailės žurnalai daug dėmesio skyrė sparčiai populiarėjančiai fotografijai, aptarė knygos meną, rašė net apie tai kaip gaminami baldai. Dailininkų, kompozitorių kūryboje skleidėsi mistinės, simbolistinės vizijos, kurių gausybę menininkai surado viduramžių mene. Šiandien tokius leidinius galima būtų įvardyti kaip pažangius dizaino žurnalus, kuriuose plačiai pristatyta japonų kultūra, sodo menas, detaliai nagrinėti japonų raižiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį dailininkams. Tokie leidiniai specialiai skyrė daugiau dėmesio taikomiesiems, dekoratyviniams menams. Visuose leidiniuose atsispindėjo užkoduota socialinio, kultūrinio gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo idėja.
XIX amžiaus antrojoje pusėje naujos biologijos mokslų teorijos ir teiginiai, domėjimasis gyvybės atsiradimo, egzistencijos klausimais tapo vienu pagrindinių dailininkų kūrybos motyvų. Svarbų vaidmenį suvaidino mokslininkų biologų gilinimasis ne tik į gyvūnijos, augalijos pasaulį, bet ir ieškant sąsajų tarp formų, egzistuojančių gamtoje ir žmogaus kūryboje.
Naujasis stilius buvo jaunystės stilius, pabrėžiantis kūrybinės individualybės laisvę, naujas dailininkų idėjas. Pačioje stiliaus pavadinimų įvairovėje dažniausiai kartojasi žodžiai „modernus“, „naujas“, „jaunas“, „jaunystė“, „vilnis“, „banga“. Skirtingai nei baroko laikais, secesinė linija plaukia, pulsuoja tarytum jūroje, jaučiamas potvynis ir atoslūgis, kompozicijose pabrėžiama asimetrija. Kuriamas nuolat kintantis pasaulis, kai viskas plevena vėjyje arba ištirpsta rūke. Ekspresiją, nuolatinio virsmo iliuziją siekiama perteikti meno kūriniuose, aplinkos daiktuose, architektūroje. Dėl ekspresyvios linijos ima banguoti ne tik namų, bet ir biuro baldai, pastatai ir net tiltai. Vyksta akivaizdi metamorfozė, kai sustingusios kolonos virsta atlantais, parėmusiais fasadų frontonus, o iš liepsnojančių lelijos žiedų išnyra grakščios moterų figūros ar susiformuoja elegantiškos taurės.

Baldų namuose „Skraja“ baldų gamintojų gausa

Baldų namai „Skraja“ atstovai džiaugiasi savo lankytojams galėdami pasiūlyti vieną plačiausių baldų pasirinkimo galimybių Vilniaus mieste. Skrajos patalpose 26 įmonės prekiauja skirtingos paskirties baldais: svetainei, prieškambariui, vaikų kambariui, miegamajam, virtuvei, biurui, voniai. Čia galima rasti tiek modernias spintas, tiek paprasčiausius pufus. Dauguma baldų gaminama Lietuvoje ( Skrajoje prekiauja 13 Lietuvos baldų gamintojų).
Įmonės direktorė Ingrida Špakauskienė teigia: „Jei 5000 kv. m. ekspozicijoje lankytojai neras tinkamų baldų, ar tai, ko ieško nebus įmonių kataloguose, dalis gamintojų suteikia galimybę baldus gamintis pagal išskirtinius užsakymus. Individualiai užsakytus baldus projektuoja profesionalūs dizaineriai už prieinamas kainas. Stengiamės pasiūlyti baldus prieinamus tiek taupiems, tiek ieškantiems išskirtinio dizaino ir prabangos klientams .“
Įmonėms, besidominčioms biuro baldais, vertėtų lankytis Lietuvos gamintojų: „Laistara“, „Vaidvilė“, „Taubaldis“ salonuose. Visos šios įmonės siūlo galimybę užsakyti spintas ar kitus biuro baldus pagal individualius užsakymus. Ieškantiems biuro kėdžių salonas „Musonas“ gali pasiūlyti apie 250 skirtingų modelių, nuo ekonominių iki ergonomiškų variantų.
Verta paminėti, kad lietuvių vieni labiausiai mėgstamų baldų yra minkštieji. Tokie gali būti tiek biuro baldai, tiek skirti namams, svetainėms. Minkštais baldais baldų namuose „Skraja“ prekiauja 17 įmonių. Siekiant užtikrinti kuo didesnę įvairovę, Skrajoje galima rasti ir užsienio gamintojų baldų iš Lenkijos, Baltarusijos, Suomijos bei kitų šalių. Taip pat siūlomas platus spalvų, gobelenų, odos pasirinkimas. Daugelis sofų turi lovų mechanizmą skirtą kasdieniniam naudojimui, kas labai aktualu turint nedidelį butą. Lietuvoje gaminamas sofas galima užsisakyti keičiant matmenis pagal savo poreikius ir idealiai pritaikant interjere. Daugeliu atveju, matmenų keitimas nedaro didelės įtakos kainai.
Ingrida Špakauskienė taip pat atskleidė, kad: „Baldų namuose „Skraja“ didžiausias nuomininkas yra UAB „Deinava“ (užimanti 600 kv. m.). Įmonė prekiauja korpusiniais, vonios, virtuvės, vaikų baldais. Didžiausią dalį ekspozicijos užima minkšti svetainės baldai. Šios firmos pagrindinis tiekėjas yra Lietuvos gamintojas „Plungės baldai“, kuris gamina įvairių modelių sofas-lovas, kušetes, pufus, miegamojo baldus iš natūralios medienos. Labai džiaugiamės, kad savo patalpas galime nuomoti Lietuviškoms įmonėms prekiaujančioms Lietuviška, kokybiška ir natūralia produkcija. Dažnai klientai išsigąsta Lietuvoje gamintų baldų, vis dėlto Deinavos siūloma produkcija gaminama Plungės baldų cechuose, kurie nuolatos modernizuojami. Dėl šių priežasčių salono lankytojai gali būti užtikrinti, kad jiems bus pasiūlytos didelės pasirinkimo galimybės geriausiu kainos ir kokybės santykiu.“
Baldų namai „Skraja“ savo klientus atėjusį rudenį pasitinka su šypsena ir plačiu prekių asortimentu. Šiame baldų prekybos centre kiekvienam lankytojui bus – „Gera išsirinkti!“

Kristoferis Dreseris ir jo kūryba

XIX amžiaus pabaigoje, atsiradus naujam požiūriui į estetinį aplinkos formavimą, industriniais pagrindais pertvarkant gamybą, svarbų vaidmenį suvaidino pažangiai nusiteikę architektai, gildijų dailininkai, holistiškai žvelgiantys į kūrybą. Jie neskirstė kūrybos į atskiras šakas, o žvelgė į savo veiklą kompleksiškai. Amžių sandūroje išaugęs domėjimasis dekoratyviniu ir daiktiškuoju menu, interjero įranga patraukė ne tik architektų, bet ir tapytojų dėmesį. Iki pat XIX amžiaus pabaigos neegzistavo interjero dizaino specialybė. Baldai ir visi kiti interjero įrangos rūpesčiai dažniausiai būdavo baldininko (angl. upholsterer - aptraukti, apmušti baldus), baldų gamintojo, prekiautojo reikalas. Projektuotojų, įgijusių specialųjį dizainerio išsilavinimą, nebuvo.

Išskirtinė asmenybė, kūrybinėmis idėjomis aplenkęs savo amžininkus, buvo Kristoferis Dreseris (1834-1904). Jis ypač vertino mašininės gamybos perspektyvas ir dizainerį tikrąja prasme. Dreserio kūryba tapo išskirtiniu reiškiniu XIX amžiaus pabaigoje ne tik Didžiojoje Britanijoje. Jis buvo vienintelis dizainerio išsilavinimą įgijęs projektuotojas. Savo pažangiomis idėjomis, publikacijomis, novatoriškais darbais Dreseris gerokai pranoko meno ir amatų judėjimo menininkus. Jis buvo mašininio amžiaus entuziastas ir tikėjo, kad dizainerio (projektuotojo) sėkmę gali lemti tik glaudus bendradarbiavimas su pramone. Jo sukurti buitinės paskirties objektai - arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai ir šiandien stebina formų paprastumu, funkcionalumu, industrinės gamybos principų suvokimu.

Dreseris gamtoje egzistuojančios augalijos įvairovėje įžvelgė logišką funkcionalią formą. Jį žavėjo gamtoje slypinti gyvybės energija, maksimaliai pasireiškianti pavasarį sprogstančiuose pumpuruose, paukščio sparnų struktūra, kaulų formos jam asocijavosi su skraidymo prietaisais. Tuo metu nedaugelis taip mąstė ir gamtos formų tikslingumą bandė pritaikyti dizaine. Dreseris buvo puikus augalijos albumų iliustratorius, jo spalvotos litografijos papildė O. Joneso leidinį apie ornamentą, kuris projektuotojams ilgai buvo dekoravimo, ornamentų komponavimo vadovas. Baigęs mokyklą Dreseris joje dėstė botaniką, parašė daug straipsnių, kuriuose atskleidė gamtoje pastebėtą evoliucijos procesą.

Japonų meno dirbiniai, eksponuoti 1862 metų parodoje Londone, Dreserį patraukė artima jam funkcijos ir minimalizmo estetika. Neatsitiktinai jis vienas pirmųjų apsilankė Japonijoje po 1868 metų Meidzi revoliucijos, kai Japonija tapo atvira pasauliui. Dreserio kūrybai ši kelionė buvo ypač reikšminga. Jis atidžiai išstudijavo savitas ne tik šiuolaikinių tradicinių japonų indų formas, bet žavėjosi ir XVII amžiaus bronzos dubenimis, stačiakampiais arbatiniais, jų detalių jungtimis. Ypatingu subtilumu kūrėją stebino japoniški baldai ir jų formos. Jis vienintelis įvertino ir savaip transformavo japonų daiktų funkcionalumo, tikslingumo esmę. Dreseris nekopijavo rytietiškos ornamentikos, formų. Jis perėmė principinį japonų požiūrį į daiktą, kuris turi maksimaliai atitikti funkciją. Ypač vertino tradicinį japonų požiūrį į daiktą - kiekvienam daiktui savo vieta. Be abejo, Dreserio kuriamų indų pagrįstam vartojimo funkcijos sprendimui įtakos turėjo jo kaip biologo pasirengimas. Išleistoje knygoje “The Art of Decorative Design” (1862) Dreseris plačiai aptaria gamtoje egzistuojančią sistemą ir teigia, “kad dizaineriui tai yra neišsenkamas kūrybos šaltinis”. Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio jis daugiau dėmesio skyrė dizainui, projektavo indus, kūrė audinių pavyzdžius, bendradarbiavo su Wedgwoodo por­celiano, Coalbrookdale metalo, kitais fabrikais. 1876 metais nuvykęs į Ameriką Dresseris užmezgė kontaktus su L. C. Tiffany, kuris irgi domėjosi Rytų menais, padėjo jam įsigyti tolimųjų kraštų bei japoniškų dekoratyvinių dirbinių.

Dreserio sukurti funkcionalūs buitinės paskirties objektai, arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai, tuometinio biuro baldai ir kita stebina savo naujumu, originalumu, masinės industrinės gamybos principų suvokimu. Neatsitiktinai italų firma Alessi XX amžiaus devintajame dešimtmetyje pagal išlikusius dailininko eskizus, kompiuteriu kruopščiai juos atkūrusi, ėmėsi rekonstruotų indų gamybos. Jie puikiai integravosi į moderniojo dizaino kontekstą.