Maža virtuvė? Ne problema

Žmonių gyvenimo stilius per paskutinius amžius pasikeitė. Daugelis žmonių iš kaimo gyvenviečių persikėlė į didelius miestus. Šiems žmonėms iš nuosavų namų ir vienkiemių teko persikelti į mažus miestų butus, kuriuose yra maži kambariai ir mažos virtuvės. Būtent apie mažas virtuves šiame straipsnyje ir rašysime. Ieškosime sprendimų, kaip mažą virtuvių plotą galima efektyviau išnaudoti.

Išmesk nenaudojamus daiktus. Dažnai peržiūrėjus visus virtuvės spintose esančius daiktus paaiškėja, kad daugelis jų daug metų nenaudojami ir gali būti išmesti ar perkelti į sandėliuką. Mažoje virtuvėje turi būti tik patys būtiniausi daiktai, kuriuos naudojate bent kartą per kelis mėnesius.

Virtuvės baldai gali būti perstatyti. Pirmiausia ant lapo popieriaus pasidarykite savo virtuvės brėžinį, nupieškite proporcingo dydžio baldus ir buitinę techniką. Pabandykite ant šio lapo popieriaus juos išdėstyti kitaip nei įprasta. Virtuvės baldų perstatymas gali padėti sutaupyti daugybę vietos, kuri gali būti panaudota daug naudingiau. Tiesa, nepamirškite, kad perstačius baldus gali prireikti kosmetinio remonto sienoms ir grindims. Nepamirškite, kad kai kuriuos baldus galima pastatyti kitose patalpose: koridoriuje ar sandėliuke.

Pakeisk senus virtuvės baldus kompaktiškesniais. Perstatyti baldus į kitas vietas ne visada yra išeitis. Kartais tiesiog reikia juos išmesti ir įsigyti naujus, kurie bus kompaktiškesni ir leis sutalpinti daugiau virtuvėje naudojamų daiktų. Naujausių virtuvės baldų dizainas padeda suderinti kompaktiškumą ir talpumą daug geriau nei prieš 15 ar 20 metų įsigyti virtuvės baldai: spintos ir stalai.

Atsisakyk nenaudojamos buitinės technikos. Dažnai žmonės virtuvėje pastato per daug nereikalingos buitinės technikos. Ar jums tikrai reikalingas toks didelis šaldytuvas? Ar jūs tikrai dažnai gaminate naudodami orkaitę? Prieš pirkdami šiuos įrenginius apgalvokite, kaip dažnai juos naudosite, o jei jau nusprendėte taupyti savo mažosios virtuvės erdvę, apsvarstykite variantą šiuos įrenginius pakeisti kompaktiškesniais.

Norint sutaupyti vietos virtuvėje geriausiai tiks integruojami virtuvės baldai. Viryklė, indaplovė ir daugelis kitų įrenginių gali būti integruojami į virtuvės baldus. Tokiu atveju taip pat formuojamas vientisas virtuvės dizainas ir sutaupoma erdvė.

Išnaudok virtuvės sienas. Ant sienų galite pakabinti spinteles, kuriose tilps visi maisto ruošimo įrankiai ir indai. Šiose spintelėse galite suformuoti mažas lentynas, kurios talpins daug virtuvėje reikalingų daiktų. Taip ant sienų galite pakabinti specialias džiovyklas išplautiems indams ir kabyklas keptuvėms ar peiliams.

Nusipirk transformuojamus baldus. Vienas iš geriausių transformuojamų baldų pavyzdžių - išlankstomi stalai. Ruošiant maistą šis stalas gali būti suskleistas ir netrukdyti jums laisvai judėti ruošiant maistą, o sukvietus draugus ar šeimą pietauti, galima jį išskleisti ir sukurti pakankamai vietos visiems patogiai įsitaisyti ir mėgautis jūsų paruoštu patiekalu.

Nugriauk sieną tarp virtuvės ir svetainės. Tai sprendimas, kuris leidžia sukurti naują didelę erdvę jūsų namuose. Sutaupysite vietos vien dėl to, kad šioje patalpoje užteks vieno televizoriaus, vieno stalo, vienos sofos ar kėdžių komplekto, galėsite įsigyti didesnę ir talpesnę spintą, kurioje galėsite laikyti tiek svetainėje, tiek virtuvėje naudojamus daiktus. Žinoma, nepamirškite, kad teks iš naujo derinti baldus ir interjero detales.

Beje, daugelyje net 20 ar 30 metų senumo butuose galima nesunkiai nugriauti svetainę ir spintą skiriančią sieną. Projektuojant daugelį daugiabučių ši siena nebūdavo atraminė.

Galiausiai, prieš pradedant pakeitimus virtuvėje nustatykite, kokią pinigų sumą galite išleisti ir numatykite, kad gali prireikti papildomų išlaidų. Pavyzdžiui, paprasčiausias spintos ar šaldytuvo perstatymas gali pareikalauti sienos perdažymo ar kito kosmetinio remonto.

Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda Londone

XIX amžiaus industrinės revoliucijos idėja užvaldė kūrėjų protus labiau negu menas. Pirmą kartą kultūros istorijoje labai ryškiai iškyla meno, mokslo ir pramonės santykio pro­blema. Padidėjęs domėjimasis dekoratyviniais menais, ypač tinkamu ornamento panaudojimu, skatino keisti dailės mo­kyklų programas rengiant šios srities specialistus. Vienas po kito pasirodo A. W. N. Pugino, O. Joneso leidiniai apie au­galinius, taip pat antikos laikų ornamentus ir jų pritaikymą. 1851 me­tais Londone atidaryta Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda buvo atsakas prancūzams, kurių kultūra, pažangios filosofijos mintys, menas, literatūra dominavo Europoje. Parodoje norėta pademonstruoti britų nacionalinį orumą, ekonominį pranašumą, pristatyti pasauliui Didžiąją Brita­niją kaip industrinės pramonės lyderę - tai bylojo pats parodos pavadinimas “Great Exhibition of the Industry of All Nations”. Industrinės revoliucijos, standartizacijos, idustrinės statybos simboliu reikia laikyti šios parodos paviljoną - Krištolo rūmus Londone.

Industrinės revoliucijos lopšiu tapusi Didžioji Britanija parodoje negalėjo pasigirti pramoninės produkcijos meniniu lygiu, formos naujumu, originalumu. Nors šioje parodoje buvo eksponuotos net fabrikuose naudojamos mašinos, įvairūs kiti įrengimai, deja, atsisklei­dė vis dar nenutrūkę ryšiai su manufaktūrine gamyba ir susiformavusios viduriniosios vartotojiškos klasės eklek­tiškas skonis.

Pasaulinės parodos Londone paviljono autorius Paxtonas buvo ne architektas, bet inžinierius, oranžerijų projektuotojas, tuo metu jau turėjęs nemažą jų projektavimo patirtį. Paxtonas paviljonui suprojektavo specialią modulinės sistemos konstrukciją. Gal dėl to jam nesunkiai pavyko laimėti konkursą Pasaulinės parodos paviljonui projektuoti. Krištolo rūmai buvo pir­masis industrinės statybos objektas, pastatytas iš lydytų geležinių unifikuotų detalių ir standartinių pramoninės gamybos stiklo lakštų, kokie tuo metu buvo gaminami. Jo naujos struk­tūrinės ir techninės idėjos atspindėjo industrinės revoliu­cijos dvasią.

Apipavidalinant Paxtono paviljono interjerą talkino dailininkas ir architektas Ovvenas Jonesas. Visa tai liudijo meno ir amatų smukimą. Buvo užmiršti amatininko, gerą­ja prasme, gamybos ir kūrybos privalumai, kai medžiagos ypatybės logiškai įprasmindavo daikto formą. Iškilęs ga­mybinis kuriamos formos neatitikimas dar labiau paryš­kino nelogiškas eklektizmo apraiškas. Buvo aklai kopijuojami įvairiausi praeities stiliai, perkrauti puošnių detalių daiktai, neturintys pritaikymo to meto realioje aplinkoje. Didžiausias eklektikos trūkumas buvo tas, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama išorės puošybiškumui perkraunant gaminį įvairių stilių detalėmis, visiškai užmirštant kons­trukciją, paskirtį, gamybos teikiamas galimybes. Galima buvo pamatyti traukinio lokomotyvą su geležinių gėlių girliandomis, valcų volus, papuoštus bronziniais amūriu­kais, drugeliais, lauko gėlių puokštėmis arba fantastiškų drakonų galvomis.

Tuo metu ypač paklausūs buvo įvai­riausi biuro baldai kabinetams ir miestelėnų namams. Parodoje daugybė eks­ponuojamų Viktorijos laikų baldų išraiškingai bylojo apie pamėgtą neogotikos stilių, eklektišką puošybiškumą, be­prasmišką gausybę dekoratyvinių detalių. Nemažai baldų buvo dekoruoti raižytais ornamentais, netgi metalinėmis detalėmis, aptraukti puošniai margintais apmušalais. Tik nedaugelyje eksponatų atsispindėjo pramoninės revo­liucijos teikiamos naujos technologinės galimybės kuriant modernius gaminius. Iš viso eklektiško chaoso išsiskyrė gamintojo iš Austrijos Michaelio Thoneto biuro baldai, bei miestelėnams skirti baldai. Tai buvo biuro kėdės, krėslai namams, pagaminti taikant originalią technologiją, karštu garu kaitinant ir lenkiant klijuoto lukšto sluoksnį. Šiuo atveju biuro baldai, tai tuometiniams ofisams ir darbo kabinetams skirti baldai.

Pirmojoje pasaulinėje parodoje atsiskleidė masinės gamybos produkcijos meninio sprendimo problemos. Po parodos Londone susirūpinta dailės mokymo reorga­nizavimu, projektuotojų, suvokiančių epochos dvasią ir pramoninės gamybos savitumus, rengimu. Visi parodos metu uždirbti pinigai buvo perduoti princui Albertui eks­ponatams kuriamam pramonės muziejui (Museum of Manufactures, 1852) įsigyti - po metų jame buvo atidaryta pirmoji ekspozicija.

XVIII amžius Europos mene

XVIII amžiaus antrojoje pusėje jauni architektai Jamesas Stewartas (1713-1788), Nicholas Revettas (1720-1804), remiami Londono archeologijos gerbėjų klubo, išvyko į Graikiją. Grįžę iš ekspedicijos išleido knygą Antiquities of Athens (1762), o iki 1812 metų pasirodė keturių tomų leidinys, kuriame nagrinėjamas antikinio pasaulio palikimas.

Kiek vėliau Vokietijoje išleistas vokiečių archeologo ir meno istoriko Johanno Winckelmanno (1717-1768) veikalas Geschichte der Kunst des Altertums (1764). Jo moksliniai darbai apie graikiškąją sienų tapybą, skulptūrą sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo pagrindu kitiems antikinio meno tyrėjams. Kūrėjų žvilgsniai nukrypsta į antikos kultūrą. Tikru perversmu Europos kultūroje laikytinas senųjų rašmenų perskaitymas. Vokiečių filologas Georgas Friedrichas Grotefendas (1775-1853) 1802 metais perskaitė dantiraštį. Egiptologijos pradininkas Jeanas Franęoiz Champollionas (1790-1832) sukūrė pagrindinius hieroglifų dešifravimo principus ir 1822 metais perskaitė hieroglifais parašytus tekstus.

1828 – 1830 metais jis vadovavo archeologinei ekspedicijai į Egiptą ir iš ten parvežė didžiulę dirbinių kolekciją. Prasidėjo senosios civilizacijos, istorijos, literatūros, meno palikimo tyrinėjimai, studijos. Sensacingi buvo žymaus vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno (1822-1890) kasinėjimai Tigro ir Eufrato slėnyje XIX amžiaus antrojoje pusėje, pažintis su Trojos ir Mikėnų kultūra. Galiausiai britų archeologas Arthuras Evansas (1851-1941), archeologo Johno Evanso (1823-1908) sūnus, atkasė Kretoje Knoso rūmus. Daug žymių vietovių buvo atkasta Egipto, Mažosios Azijos, Persijos teritorijose. Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje. Net to meto baldai atspindėjo pažintį su didingos praeities kultūra.

Vieno iškiliausių klasicizmo dailės atstovų Jacques'o Louis Davido (1748-1825) tapyboje atsispindi Romos imperijos didybė, o jos atmosfera — Prancūzijos imperatoriaus rūmų aplinkoje. Tapytojo drobėse kūrybiškai interpretuoti romėnų baldai turėjo nemažą poveikį to meto baldų gamintojams. Pradėti gaminti pailginti antikinės lovos pavidalo minkštasuoliai. Ant tokio minkštasuolio Davido paveiksle Ponia Rėcamier patogiai ilsisi dama. Iš jos pavardės ir kilo šio baldo pavadinimas — rekamjė. Klasikiniais ampyro pavyzdžiais yra tapę Malmaisono rūmų interjerai ir biuro baldai, tuometiniuose darbo kabinetuose. Pažvelgę į baldus pamatysime sulankstomų krėslų konstrukcijų, atėjusių iš Romos imperijos, viduramžių laikų.

Senųjų civilizacijų palikimas buvo visokeriopai eksploatuojamas, kopijuojamas nesusimąstant apie sąlygas ir poreikius tos visuomenės, kurioje jis buvo sukurtas ir egzistavo. Kartais atsirasdavo nieko bendra su krašto kultūra ir tradicijomis neturinčių statinių. Ryškiausias pavyzdys — Johno Nasho (1752-1835) Karališkasis paviljonas Braitone (1815-1818). Nashas be jokiu kompleksų, žaismingai interpretavo Indijos stilistiką pagal užsakovo pageidavimą. Tokią interpretaciją istorikas ir meno teoretikas Nicolous Pevsneris vadina indiškąja gotika. Be jokios logikos perdirbinėjami graikų šventovių, romėnų pirčių (termų), gotikinės architektūros pastatai, jų interjerai, kuriuos bandoma pritaikyti kitos paskirties pastatams — geležinkelių stočių, prekybos namų, bankų ir pan.

Įsivyrauja stilių mišinys — eklektika, istorizmas. Europos šalyse istorizmas išryškėjo skirtingai, nes skirtingos buvo ir kiekvieno krašto istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje romantiškas dėmesys nukrypo į gotiką, ankstyvąjį renesansą, keltų kultūros paveldą. Į karalienės Viktorijos rūmų aplinką grižo Elžbietos I laikų dvasia su gyva viduramžių, renesanso kultūra, literatūra, muzika. Aukštuomenės salonuose skambėjo XVI amžiaus pabaigos dainų ir kompozicijų liutniai kūrėjo Johno Dowlando (1563-1626) muzika. Atgimė Elžbietos laikų sakralinės muzikos pradininko, psalmių, madrigalų kūrėjo Williamso Byrdo (1543-1623) muzika. Henry Purcellio (1659-1695) muzika jaunajai kūrėjų kartai asocijavosi ne tik su viduramžių krikščioniškosios civilizacijos idealais, bet padėjo atsigręžti į romėnų epą, Vergilijaus herojinę poemą Eneida. Purcellis Eneidos pagrindu parašė operą Didona ir Enejas.

Neoklasicizmo stiliaus įtakos

Kiekvienas architektūrinis stilius įneša naujų mados vėjų ne tik pastatų fasaduose ar interjeruose, bet ir balduose, drabužiuose ir net šukuosenose. Taigi šiuo straipsniu bus siekiama bent šiek tiek priartėti prie stiliaus, kuris sugrąžino pasauliui antrą senovės Graikijos statinių etapą.
Kokie principai apibrėžia neoklasicizmo stilių? Pats terminas susideda iš dviejų žodžių junginio „naujas + klasicizmas“. Taigi bene iš karto prieš akis išnyra senieji Atėnų Akropolio pastatai, galingos trikampius frontonus remiančios kolonos ir balti, vėjyje besiplaikstantys drabužiai. Taip, visa tai tarsi piešia senąjį antikinio pasaulio vaizdą, tačiau kur atgimė neoklasicizmo stilius ir kas tam turėjo didžiausią įtaką?
Dar kitaip neoklasicizmas vadinamas neograikiškuoju stiliumi, o susiformavo jis palyginti neseniai – XVIII a. II pus. – XIX a. pr. Tuo metu įsivyravo priešingos baroko ir rokoko stiliui idėjos, kurias įkvėpė Šviečiamasis amžius. Tuo metu tapo būdingas racionalizmas, aiškios bei harmoningos formos, o įkvėpimo šaltiniu tapo senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų architektūra ir dailė. Susidomėjimą antikos menu dar labiau sužadino Pompėjos atradimas ir Herkulanumo kasinėjimai Italijoje. Siekta praeities meną pažinti iš pirminių šaltinių. Taigi pagrindiniai principai užsimezgė XVIII a. Romoje, kilus susidomėjimui archeologiniais radiniais, antikinių pastatų restauravimu, senienų prekyba, antikinės dailės kolekcionavimu. Kūrybinių postūmių suteikė italų grafiko, archeologo ir architekto Giovanni Battistos Piranesi fantastiniai metalo raižiniai senovės romėnų architektūros motyvais. Stilius greitai paplito daugelyje Europos šalių, tik kiekvienoje jų įgavo regioninių savitumų.
Teoriją šioje srityje plėtojo Johanas Winckelmannas, Antonas Raphaelis Mengsas, Antoine‘as Quatremere‘as de Quincy. Kertiniais grožio principais skelbta darna ir paprastumas. Dailininkai raginti pasikliauti protu, vengti atsitiktinumo, laikytis apibrėžtų kūrybos taisyklių, idealizuoti gamtą – rinkti gražiausias jos dalis ir taisyti netobuląsias. Stilius buvo gyvybingas iki XIX a. 3 dešimtmečio kuomet sumišo su romantizmo bruožais ir buvo nustelbtas istorizmo, eklektikos ir realizmo reiškinių.
Architektūrai daug įtakos turėjo teorija, kuri statinių grožį siejo su simetrija, euritmija, darna ir tikslingumu. Neoklasicizmo pastatai dažnai stačiakampiai ar centriški, išryškintos architektonikos, monumentaliųjų formų, lygių vienspalvių plokštumų ir taupios puošybos. Tai vyravo ne tik architektūros mene, tačiau net įvairūs baldai, spintos ar net pirmosios biuro kėdės, puošusios darbo kabinetus, buvo kuriamos atsižvelgiant į iš naujo atgimstančias antikines tradicijas. Pastatams būdingas dorėniškas, jonėniškas, korintiškas orderiai, iškilmingi, portikais ir frontonais dekoruoti portalai.
Vaizduojamojoje dailėje plėtoti istorinis, mitologinis, alegorinis žanrai bei portretas. Švietėjų ideologijos ir Didžiosios prancūzų revoliucijos įkvėpti dailininkai susidomėjo herojine pilietine tematika. Skulptoriai ir tapytojai vengė vaizduoti žmogaus jausmus, galinčius sudrumsti kūrinio harmoniją. Svarbiausia didinga ramybė, pusiausvyra ir aiškumas. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, santūriomis spalvomis, skulptūroje – kruopščiu modeliavimu ir tektoniškais tūriais.
Neoklasicizmas pasireiškė tiek eksterjeruose, tiek interjeruose, todėl net spintos indams ar knygoms buvo specialiai gaminamos, kad puikiai derėtų prie naujojo stiliaus formų ir tendencijų. Taigi apibendrintai galima teigti, kad neoklasicizmo stilius labiausiai pasireiškė ne tik architektūroje, tačiau ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, interjerų įrangoje, baldininkystėje ir net keramikoje.
Lietuvoje neoklasicizmo stilius plito nuo XVIII a. 8 dešimtmečio, o garsiausiais meistrais neabejotinai laikomi Martynas Knakfusas, Augustinas Kosakauskas, Karolis Podčašinskas, Mykolas Šulcas. Brandžiausias formas ateities kartoms paliko Lauryno Gucevičiaus architektūriniai užmanymai ir žymiausi jo kūriniai: Vilniaus katedra ir Verkių rūmai, o dailėje labiausiai išryškėjo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai, kurių dalį galime pamatyti toje pačioje Vilniaus šventovėje pakėlę akis į dangumi ištapytą Kazimiero koplyčios skliautą.

Baldai nuo viduramžių iki dabar

Namų dekoras ir interjero planavimas, kai kuriems žmonėms yra gyvenimo būdas iš kurio uždirbami didžiuliai pinigai. Visgi didžioji dauguma žmonių neturi ar nenori mokėti pinigų interjero planuotojams, o tiesiog patys perstato savo baldus, kas mano supratimu yra protingiausias sprendimas. Bet ar kas nors žinojo, kad viduramžių Europoje baldai buvo pernešinėjami iš kambario į kambarį dėl to, kad gąsdindavo žmones. Apie įdomybes susijusias su baldais ir bus šis straipsnis.

Tarp 1100 metų ir 1500 metų gotikinėje Europoje baldai buvo dideli ir sunkūs. Baigiantis šiai epochai, kėdžių, stalų ir lentynų stilius tapo gana pompastiškas papuoštas įvairiais ornamentais. Šis didingumas persidavė iš bažnytinių baldų puošybos. Taip pat dabar, kone atskira baldų atšaka pavirtę virtuvės baldai, buvo laibai paprasti, o apie biuro baldus iš vis nebuvo kalbos, kadangi didžioji dalis to laikmečio gyventojų dirbo fizinį darbą. Gotikiniu laikotarpiu paprastų gyventojų namuose baldai iš vis buvo retai aptinkami.

Populiariausias gotikinio laikotarpio baldas buvo skrynios. Ant šių dienomis žmonės sėdėdavo, o naktimis netgi miegodavo. Skrynios buvo tokios plačios, kad ant jų tilpdavo vienas žmogus. Jose taip pat buvo laikomas šeimos turtas, taigi miegodamas ant skrynios žmogus saugodavo savo pinigus ar rakandus.

Kėdės viduramžiais buvo naudojamos tik bažnyčiose, kunigams atsisėsti. Dėl tuo metu vyravusios pompastikos bažnyčiose kedės būdavo papuošiamos įvairiais ornamentais, dažniausiai pasiskolintais iš gamtos. Vėliau karalių rūmuose paplito kėdės, puoštos skolintais ornamentais: kiniškais, indiškais, afrikietiškais. Bėgant amžiams išpopuliarėjo kėdžių puošyba naudojant dekupažo techniką, tokios kėdės buvo paplitę karališkuose rūmuose.

Vėliau atsiradus turtingajam sluoksniui, turiu omenyje pirklius, baldai išplito ir į šių namus. Įdomu, kad būtent pirklių namuose baldai pradėti apvilkinėti užvalkalais norint apsaugoti ornamentinę puošybą. Tik gerokai vėliau, maždaug 18 amžiuje, baldai su užvalkalais pradėti naudoti dėl to, kad ant tokių komfortiškiau ir patogiau sėdėti. Įdomu, kad siuvėjai buvo kviečiami į namus išmatuoti baldų ir vėliau atsigabenę reikiamą kiekį medžiagos apsiūdavo baldus.

Interjero dizainas gerokai pasikeitė trečiajame 20 amžiaus dešimtmetyje atsiradus šaldytuvams ir dujinėms viryklėms. Iki to buvę nesvarbūs virtuvės baldai sudomino baldininkus. Kaip tik tuo laikotarpiu išsivystė ir masinė baldų gamyba. Fabrikuose gaminami baldai buvo gana nuobodūs ir paprasti, dingo ornamentinė puošyba, buvo naudojamos paprastos pastelinės spalvos, taip siekta supaprastinti gamybos procesą. Apskritai tuo laikotarpiu natūrali medžio spalva išgyvendinta iš namų, netgi grindys buvo dengiamos įvairiomis kiliminėmis dangomis.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose išpopuliarėjo sienų puošybą tapetais. Baldų gamyboje komfortas tapo svarbiausiu faktoriumi. Tuo metu galiojo šūkis „grįžęs namo įsitaisyk ant sofos ir žiūrėk televizorių“. Taip pat keičiantis darbo pobūdžiui atsirado poreikis ir kitokiems baldams ne vien namuose. Biuro baldai įmonėse atspindėjo jų turtinę būseną, taigi kompanijos varžėsi, kurios interjero dizainas yra geresnis, baldininkams tai tapo puikia proga užsidirbti.

Šiuolaikiniame interjero dizaine sunku rasti vieną stilių. Parduotuvėse galima rasti įvairių baldų, nuo ornamentika puoštų iki modernių, griežtų linijų. Skirtingai nuo viduramžių, virtuvės baldai užima svarbią dalį namų interjero dizaine. Virtuvės integruojamos į gyvenamąsias patalpas. O štai biuro baldai skirtingai nuo 7 – 8 dešimtmečių naudojami ir namuose, kuriuose dažnai yra įrengiami darbo kabinetai. Tai įtakojo besikeičianti darbo rinka, kuri dabar leidžia darbuotis ir namuose.

Štai tiek tos istorijos apie baldus ir jų pritaikymą nuo viduramžių iki mūsų laikų.

Dizaino tendencijos istorinių atradimų metu

XVIII amžiaus pabaigoje prasidėję Napoleono žygiai į Egiptą ir kitas Artimųjų Rytų šalis, iš jų atsivežtas karo gro­bis buvo savotiškas pirmasis impulsas domėtis praeities kul­tūromis. Imperatoriaus rūmuose atsirado baldai, primenan­tys senovės Egipto valdovų krėslus, Romos didikų gultus su įvairiomis puošniomis detalėmis, žvėrių letenomis, mitolo­ginių sparnuotų būtybių figūromis.

Tikrąsias praeities kultūrų paslaptis atskleidė mokslinin­kų ekspedicijos, archeologiniai kasinėjimai, perskaityti se­nųjų civilizacijų kūrėjų rašmenys. Architektūroje tiesiog kopijuoja­mi graikų statiniai, jie skatino domėtis dorėniškojo orderio proporcijomis.

Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, balduose, smul­kiojoje dekoratyvinėje dailėje.

XIX amžiaus pradžioje išsiskleidė gausybė stilių bei jų samplaikų, kurie prikėlė įvairius praeities meno istorinius klodus. Istorizmui pradžią davė ampyro stilius, kurio ištakos siekia Liudviko XVI laikus, o galutinai šis stilius įsitvirtina XIX amžiaus pradžioje. Formavęsis imperatoriaus rūmų aplinkoje, Napoleono imperijos laikais (1804-1815), jis dirbtinai stengėsi pabrėžti valdovo didybę, išskirtinumą.


Ampyro stiliaus kūriniuose gausu Egipto valdžios simbolinių atributų, graikų ir romėnų ar­chitektūros detalių, dekoratyviojo meno pavienių elementų pakartojimų, ornamentikos. Interjerai pabrėžtinai iškil­mingi, puošnūs, lovos apgaubtos sunkiomis drapiruotomis užuolaidomis. Biuro baldai, o tiksliau tuo metu dar tik darbo kabinetų ir namų baldai buvo puošiami bronziniais laurų vainikais, simbolizuojančiais pergalę, sfinksų, sparnuotų liūtų figū­romis, kurios savo neproporcingu dydžiu kartais užgožia net patį baldą. Vietoj aiškių stalo konstrukcijų atsiranda antikinių šventovių kariatidės, kėdžių kojelės užbaigiamos bronzinėmis žvėrių letenomis. Galima teigti, kad ampyras žengė pirmą žingsnį eklektizmo linkme.

Stilius, išryškėjęs imperijos laikais, karališkai puošniai vai­nikuoja ir užbaigia šviečiamojo laikotarpio pabaigoje susi­formavusį klasicizmo stilių.

Pompastiškas puošybiškumas XIX amžiaus viduryje gauna įvairiausių formų, kuriose yra antikinio, gotikos, renesanso, baroko bei rokoko meno bruožų. Formuojasi romantizmo išprovokuoti neogotikos, neorenesanso, neobaroko ir panašūs stiliai. Ampyras paliko ryškų pėdsaką interjero įrangoje, balduose, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje, porceliano, stiklo dirbiniuose. Visam XIX amžiui bū­dinga istorizmo dvasia.

Iškilusiai naujai valdančiajai buržua­zijos klasei nerūpėjo estetikos, stiliaus vienovės problemos, neturėdama gilių savo kilmės šaknų, nesuprasdama stilių grožio esmės, buržuazija iš architektūros reikalavo įspū­dingai puošnių, nesvarbu kokio stiliaus, pastatų, tuo norėdama neatsilikti nuo aristokratijos gyvenamosios aplin­kos. Jau ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje pastebimas monumentaliųjų architektūrinių formų smukimas, meno formų susmulkėjimas. Architektūra praranda antikiniame pasaulyje egzistavusią loginę, funkcinę ir, žinoma, statinio konstrukcijos estetinę prasmę.

Ketvirtajame dešimtmetyje ryškiausias neogotikos idėjų propaguotojas, teoretikas ir architektas A. W. N. Puginas pabandė teoriškai krikščionybės idėjas susieti su gotika ir praktiškai jas įgyvendinti architektūroje. Grįžtant į XVIII amžiaus pabaigą, neogotikos pavyzdžių aptinkama nuo architektūros statinių, interjerų iki smulkiausių aplinkos objektų. Baldų pavyzdžiuose iš Strawberry Hill rūmų aki­vaizdžiai matyti gotikinės architektūros elementų. Karalienės Viktorijos psalmynas, apipavidalintas Oweno Joneso, tik patvirtina, kaip atidžiai buvo mokomasi iš vidur­amžių menininkų kurtų kompozicijų, puošybos, šrifto sub­tilybių.

Žymus prancūzų eklektikos, neobaroko atstovas architektas Charles'is Garnier (1825-1898) suprojektavo ne vieną puošnų pastatą Paryžiuje, Monte Karle. Pagal jo pro­jektą pastatyti neobaroko stiliaus Paryžiaus operos rūmai (1861-1874) su gausiai skulptūrinių lipdinių dekoruotu fasa­du ir puošniais, pompastiškais interjerais atspindi prancūzų karališkos istorinės praeities dvasią.

XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vidurio Europoje įsitvirtina demokratiškesnė ampyro forma - bydermejeris. Ši sąvoka dažniausiai vartojama apibūdinant baldų stilisti­ką. Bydermejerio stilius ypač paplito Vokietijoje ir Austrijoje buržuazijos, miestelėnų sluoksniuose, vėliau - Skandinavijos kraštuose. Ampyras asocijuojasi su Napoleono imperijos kles­tėjimo laikotarpiu, o bydermejeris galėtų būti aktyvių, prak­tiškų, pasiturinčių miestelėnų, biurgerių (vok. Burger- miestietis, buržua) skonio, gyvenimo būdo sinonimas.

Ar biurai ateityje išnyks?

Per pastaruosius 20 metų mūsų namus ir darbo vietas pasiekus kompiuteriams ir internetui riba tarp namų ir darbo vis mažėja. Tyrimai rodo, kad daugiau nei trečdalis žmonių kartais atlieka darbus namuose, o vis daugiau jaunų specialistų darbui namuose teikia pirmenybę. Tuo tarpu būsimoji darbo jėga – šiandieniniai studentai dažniau ieško darbo, kurį galėtų atlikti tik nepalikdami namų. Atrodo, kad artėja seno gero įprasto darbo biure pabaiga.

Ar visada paliekate savo darbą numatytu laiku? Apie 30% Jungtinėse Amerikos Valstijose apklaustų įvairių įmonių darbuotojų teigė, kad dažnai jiems tenka pasilikti po darbo arba atlikti kai kuriuos darbus namuose. Tai tik įrodo, kad riba tarp namų ir biuro darosi vis blankesnė. Didžiausią įtaką šiam pasikeitimui padarė technologijų pažanga.

Prieš 20 metų daugelio profesijų atstovai neturėjo kitos išeities, kaip tik dirbti biure. Tik biure jie turėjo visą darbui reikalingą įrangą. Ten buvo biuro baldai ir biuro kėdės, kurie buvo pritaikyti konkrečių profesijų darbui. Pavyzdžiui architektai turėjo dideles braižymo lentas, o reklamos tekstų kūrėjai, knygų, žurnalų ir laikraščių leidėjai daug dirbdavo su spausdinimo mašinėlėmis, dailininkai su drobėmis.



Šiandien daugeliui žmonių atlikti visus šiuos darbus užtenka tik kompiuterio. Kompiuteris tapo pagrindine darbo priemone. Architektai kuria brėžinius naudodami specializuotas kompiuterines programas, reklamų kūrėjai ir redaktoriai redaguoja tekstus kiekvienam moksleiviui pažįstamomis programomis, o šiandieninis dalinininkas nebūtų vertas dailininko vardo jei nesugebėtų meistriškai valdyti bent kelių sudėtingesnių vaizdo redagavimo programų.

Vienos iš populiariausių priežasčių, kodėl žmonės renkasi darbą namuose yra galimybė laisvai paskirstyti savo laiką. Žmonės gali patys pasirinkti, kada jiems geriausia atlikti sutartus su darbdaviu darbus, kada jie gali eiti sportuoti ar pasiimti vaikus iš darželio ar mokyklos. Jauniems žmonės svarbu laisvė. Daugelis įžvelgia galimybes keliauti ir dirbti vienu metu. Tuo tarpu 56% apklaustų vidutinio lygio vadovų mano, kad nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai dirba produktyviau.

Naujausi tyrimai taip pat atspindi dar įdomesnes tendencijas. Didžioji dalis jaunų amerikiečių pripažįsta, kad darbe nori turėti galimybę naudotis socialiniais tinklais, kaip Facebook ar Twitter. Net 60% studentų teigia, kad jiems ši galimybė svarbiau už žadamą atlyginimą.

Remiantis JAV vykdytais tyrimais dirbti nuotoliniu būdu dažniau renkasi mažesnių miestų gyventojai. Darbas nuotoliniu būdu jiems suteikia galimybę uždirbti daugiau nei leidžia vietinė ekonominė aplinka. Vis dėl to tarp didžiųjų pasaulio miestų gyventojų taip pat pastebima tendencija rinktis nuotolinį darbą. Didžiųjų miestų gyventojų pasirinkimą dirbti iš namų lemia didelės keliavimo išlaidos. Niu Jorke ar Londone kelionė iki darbo gali trukti net kelias valandas. Geriau jas išnaudoti darbui, o ne sėdėjimui pilname žmonių metro vagone ar autobuse. Šios kelionės būna ypač nemalonios per didžiausius žiemos šalčius ir vasaros karščius.

Nuo naujausių tendencijų neatsilieka Forbes 500 sąrašo įmonės. 56% galingiausių pasaulio įmonių vadovai teigia, kad virtualiuose biuruose dirbančių jų įmonės darbuotojų skaičius artimiausiais metais augs.

Panašu, kad patogūs biuro baldai ir biuro kėdės greitai nebus būtina investicija norint kurti savo verslą. Didelė dalis darbuotojų galės dirbti iš namų. Galbūt jie net priešinsis, jei darbdavys galvos priešingai.

Taigi, stebėkite naujausias tendencijas ir būkite pasiruošę kitais metais daugiau dalyvauti pasitarimuose su kolegomis ar savo įmonės darbuotojais naudojant skype ar kitas telekonferencijų programas. 75% Forbes 500 sąrašo įmonių planuoja investuoti būtent į telekonferencijų sistemas savo įmonės viduje.