Trečiojo dešimtmečio mada

Art deco laikotarpis sutapo su trečiuoju dešimtmečiu - radikalių pokyčių, drastiškų ekonominių, politinių sukrėtimų, ekonominės krizės metais. Europa, Pirmojo pasaulinio karo metais praradusi liberalųjį optimizmą, Amerika, išgyvenanti ekonominės depresijos laikotarpį, ieškojo racionalaus problemų sprendimo. Italijoje, Vokietijoje į valdžią atėjo fašistinė diktatūra, Rusijoje įsigalėjo stalinizmas. Akivaizdžiai keitėsi nusistovėjusios visuomenės moralinės normos ir įsitvirtino ekstravagantiškas, liberalus požiūris. Art deco laikotarpis - įvairiaprasmis ir spalvingas, romantiškas, išoriškai prabangus, nušviestas paviršinio blizgesio, bet taip pat ir kupinas naujų mokslinių išradimų, technikos, technologijos naujovių. Art deco -tai eklektiškas stilius, kuriame susipynė XX amžiaus pradžios ir kai kurios praeito šimtmečio meno kryptys. Aptiksime net tolimos praeities- Egipto, Kretos, Mikėnų kultūros meninio palikimo atspindžių. Šio laikotarpio stilius dažnai buvo siejamas su žinomų kūrėjų vardais, naujais muzikos žanrais. Stiliui apibūdinti prigydavo iškilaus meninio renginio, įspūdingo architektūros statinio, žymaus dizainerio vardas, populiarios muzikos, net šokio, pavadinimas. Prancūzijoje ši meno kryptis siejama su garsių drabužių modeliuotojų Coco Chanel, Paulio Poiret vardais.
Nuo Pirmojo pasaulinio karo patirtų sukrėtimų, vėliau nuo ekonominės krizės žmonės norėjo užsimiršti, pasislėpti po blizgančia pramogų uždanga. Amerikoje didžiosios ekonominės krizės metais įsižiebė garsiosios Holivudo žvaigždės: Charlis Chaplinas, Rudolfo Valentino, Greta Garbo. Art deco susiformavo kaip priešprieša susiklosčiusiai pasaulinei dramatiškai situacijai.
Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Europa susižavi džiazu, atėjusiu iš Amerikos. Šokių klubuose, kavinėse, skambant džiazo muzikai, visi aistringai šoko čarlstoną, scenoje šokėjai meistriškai demonstruodavo stepą.
Art deco stilius, susiejęs istorinės praeities meno atspindžius su išsiskleidusiomis modernizmo kryptimis amžiaus pradžioje. Kubizmas, konstruktyvizmas, fovizmas vienaip ar kitaip paveikė dizainerių, architektų kūrybą. Stilistikai susiformuoti didelę įtaką turėjo tapytojų avangardistų kūrybinis eksperimentavimas spalva, domėjimasis ryškiomis, atviromis laukinėmis spalvomis. Trečiajame dešimtmetyje pramoninė masinė gamyba visuomenės dėmesį perkelia į buitį, kasdienio gyvenimo aplinką, daiktiškąjį pasaulį. Jau XIX amžiaus pabaigoje atsiradusios prabangios parduotuvės-salonai keičiasi, kuriasi mažos krautuvėlės su masinės produkcijos buitinės paskirties smulkmenomis, interjero puošybai skirtais dekoratyviniais aksesuarais. Tokiose parduotuvėlėse buvo parduodamos biuro kėdės ir minkšti krėslai poilsiui. Vitrinas puošė stilingos ir naujoviškos spintos bei rytietiškos širmos.
Dizaineriai, ypač baldų projektuotojai, gilinosi į įvairias Rytų šalių amatininkų technikas. Europa buvo sužavėta japonų lako, Indonezijos batikos technikomis. Baldų puošyboje paplito inkrustacija, intarsija.
Žymi šio laikotarpio dizainerė, architektė Eileen Gray. Dizainerės kūryboje atsiskleidžia būdingiausi art deco stiliaus bruožai, nuo egzotiškų Rytų technikų, kubizmo tendencijų mene iki naujausių, Europoje pasirodžiusių pramoninio vamzdinio metalo technologijų. Rytietišku romantiškuoju kūrybos laikotarpiu dizainerės sukurti darbai turėjo visų aukso ir prabangos amžiaus bruožų -tai ir prabangios baldų apmušalų medžiagos, ir egzotiškų gyvūnų kailiai, ir subtilių niuansuotų lako paviršiai su perlamutro ir vėžlių kiauto intarpais. Jos klientai buvo verslo bei meno elito atstovai, kuriems dizainerė kūrė baldus, apipavidalino interjerus. Gray prabangiuose interjeruose derinami jos sukurti modernių konstrukcijų baldai su ekstravagantiškomis egzotiškomis detalėmis, grindys ir net spintos nuklojamos tigrų, leopardų, antilopių kailiais. Tolimų tropikų kraštų žvėrių kailių aptinkama ir kitų dizainerių interjeruose - panaudojami baldų apmušalams. Šis laikotarpis pasaulį užliejo nauja drastiškų ir radikalių permainų banga.

XX a. dizaineriai

XIX amžiaus pabaigoje plati, spalvinga kūrybinių idėjų, stilių panorama, svarbūs mokslo, technikos išradimai tapo pamatu moderniųjų XX amžiaus krypčių plėtotei. Modernizmo kryptys, susiformavusios amžiaus pradžioje, neužleido pozicijų iki pat XX amžiaus vidurio. Jau estetinio sąjūdžio, secesijos laikotarpiu išugdyta menininko individualybė tampa esminiu dalyku formuojantis moderniojo meno kryptims. Kūrėjai nesureikšmina išskirtinių įsipareigojimų socialiniams visuomenės sluoksniams, jų socialinių problemų sprendimui, kurias ypač akcentavo XIX amžiaus viduryje meno ir amatų atgimimo atstovai. Dėmesys sukoncentruojamas tik ties kūrybos profesinėmis problemomis, arba priešingai, peržvelgiamos visų amžių kultūros jas savaip interpretuojant. Kūrybos objektu tampa net paprastos biuro kėdės. Secesija, griežtai stojusi prieš akademizmą, stilių ir formų eklektiką, įtvirtinusi menų sintezės idėjas, tęsusi estetines nuostatas, netapo tvirtu ir tiesioginiu tarpininku tarp praėjusio ir naujojo technikos amžiaus. Tačiau šis gana trumpas secesijos laikotarpis pirmasis įžengė į XX amžių, davė impulsą daugeliui naujojo amžiaus meno krypčių, o svarbiausia, padėjo išsilaisvinti kūrėjui iš griežtų akademinių kūrybos kanonų. Šio laikotarpio meninių raiškos formų įvairovė jau pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje sudarė prielaidas atsirasti abstrakcionizmui, kubizmui, ekspresionizmui, vėliau - siurrealizmui su secesijos metafiziniais vaizdiniais. Visa tai atspindi net tuo laikotarpiu kurti virtuvės baldai. Pati meno kryptis, kaip įvairiapusė ir netgi prieštaringa, įkvėpė menininkus individualiai kūrybai, ištobulino linijos, dėmės vaidmenį grafikoje, sugrąžino knygos meno vertybes, įprasmino plakato meną. Šis spalvingas pereinamasis laikotarpis, nors ir davęs impulsą ne vienai naujojo amžiaus meno krypčiai, neužėmė avangardinių ateities pozicijų. Secesijos laikotarpiu nebuvo pasiremta visais naujausiais mokslo, technikos laimėjimais, tik nedaugelis dailininkų užmezgė ryšius su pramonine gamyba, kiti pasidavė simbolizmo, romantizmo nuotaikoms. Menininkai, kurie amžiaus pradžioje savo žvilgsnį nukreipė į naujų išradimų, elektros energijos, industrijos teikiamas galimybes, tapo pirmaisiais dizaineriais, radikaliai pakeitusiais socialinę aplinką ir kūrybai atvėrę naujas erdves. Secesijos laikotarpiu perimtos kai kurios technikos naujovės, metalinės konstrukcijos, naujos funkcinės paskirties statiniai: prabangūs prekybos centrai, visuomeniniai pastatai, salonai-parduotuvės, parodų paviljonai. Metalinės konstrukcijos buvo svarbus dekoratyvinis interjero akcentas. Šiais laikais esame įpratę metalines konstrukcijas namų interjere sieti tik su laiptų turėklais ar židinio grotelėmis. Aptariamuoju laikotarpiu metalinių konstrukcijų panaudojimas iš ties pasiekė nematytas aukštumas. Secesija daug prisidėjo prie darnaus interjero sukūrimo bei ornamento pritaikymo plokštumoje. Šio laikotarpio interjerai, virtuvės baldai, apyvokos daiktai savo puošybiškumu daug kur prasilenkė su funkcijos logika. Tačiau, antra vertus, leido kitaip pažvelgti į daiktiškąją aplinką, interjerą formuojančius meno kūrinius, ištrynė ribas tarp vadinamojo aukštojo ir taikomojo dekoratyvinio meno. Pereinamuoju laikotarpiu sustiprėjo dėmesys interjerų įrangai, dekoratyvinei dailei, buitinės paskirties daiktams, baldų dizainui. Pasikeitė požiūris į amatus, meno svarbą, jo vietą visuomenėje, atgimė kalvystės, stiklo, keramikos, vitražo, mozaikos menas. Dauguma dailininkų pradėję nuo tapybos studijų, palengva perėjo prie dekoratyvinių, apyvokos daiktų, net prie architektūros objektų projektavimo. Pirmieji amžiaus pradžios dizaineriai buvo tapytojai ir tai jiems nesutrukdė tapti mašinos amžiais, šiuolaikinio dizaino pradininkais.

Čekiškoji baldų revoliucija

Iki pat 19-to amžiaus, kol pasaulį pradėjo valdyti modernizmo apraiškos, baldai buvo kuriami mažiausiai tam, kad būtų funkcionalūs. Pirmiausiai buvo akcentuojamas grožis, o ne patogumas, įmantrumas ir sudėtingumas, o ne funkcionalumas. Modernizmo epocha išstūmė paauksuotos medienos baldus su masyviomis liūtų kojomis ir pristatė kitus, labiau pažengusius baldų gamybos metodus ir medžiagas. Taigi šį amžių galime vadinti ir baldų revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis 20-tojo amžiaus dešimtmetis pakeitė visas iki tol vyravusias tendencijas ir atvėrė naujus laisvo mąstymo, savarankiškumo ir praktiškumo kelius. Moderno judėjimas paskatino naujų medžiagų panaudojimą ir atitolo nuo tradicinių ornamentų. Didelę įtaką baldų gamyboje ir interjero kūrime turėjo daugelis didžiųjų Europos miestų kūrėjų ir dizaino mokyklų. Viena lyderiaujančių šioje vietoje buvo ir Čekijos mokykla.
Čekijai, ilgus amžius buvusiai Habsburgų dinastijos priklausomybėje, Austrijos-Vengrijos imperijos zonoje paskelbus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, iškilo būtinybė susigrąžinti moraliai pažeistas kultūrines vertybes, įtvirtinti tautos prestižą tarp Europos valstybių. Daugelis menininkų, gimusių istoriškoje Čekijos žemėje - Bohemijoje, Moravijoje, dėl susidariusios politinės situacijos bei galimybių plačiau atsiskleisti savo kūrybinę biografiją susiejo su Viena, Paryžiumi arba kitais Europos kultūros centrais. Ilga istorinė, kultūrinė Čekijos praeitis, susipynusi su Austrija iki XX amžiaus antrojo dešim­tmečio pabaigos, įsiliejo į bendrą Vidurio Europos meninį kontekstą.
Tačiau Čekijoje visą laiką buvo tvirtų ambicijų dėl tautinio identiteto išsaugojimo. Tai liudija net išlikę įrašai reprezentacinių pastatų fasaduose, kuriuose kalbama apie Tėvynę ir laisvę. Amžiaus pabaigoje sustiprėjus nacionaliniam sąjūdžiui visoje Europoje, Prahoje suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kūrėsi rašytojų, muzikų, dailininkų susivienijimai, muziejai, meno moky­klos. Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Prahos poetai paskelbė naujojo meno Manifestą, kuriame deklaravo kūrybos, te­orinės minties bei kritikos laisvę. Prie rašytojų prisijungė skulp­toriai, tapytojai, architektai. Praha buvo pagrindinis tauti­nės kultūros centras. Šiame mieste susiklostė artima banguojančiai neobaroko linijai secesijos kryptis.
Ryškiausiu tautinio pasididžiavimo Prahos secesijos simboliu tapo reprezentacinis miesto visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatas Obecni dum, kuriame atsiskleidė platus Čekijos dekoratyvinis menas, tradiciniai amatai. Čekija nuo seno garsėjo pūstinio stiklo, puodininkystės, kalvystės, tekstilės amatais, į kuriuos buvo atsigręžta amžiaus pabaigoje ir bandoma integruoti į pra­moninę gamybą. Didžiuliam rūmų kompleksui įgyvendinti buvo sutelktos žymiausių čekų dailininkų, tapytojų, skulp­torių, stiklo, metalo meistrų pastangos. Net baldai buvo kuriami pagal kruopščiai paruoštus projektus, o pastatą papuošė alegorinės, tautos istoriją, kultūrą, mokslą, pramonę simbolizuojančios skulptūros. Vieną iš centrinių - miesto mero reprezentacinę salę dekoravo A. Mucha, sukūrė projektus langų vitražams, šviestuvus, metalines dekoratyvines gro­teles. Sienų tapyboje, plafonuose, triptike virš salės durų Mucha užfiksavo svarbiausius istorinius tautos momen­tus.
Čekijoje iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio svarbią vietą užėmė amatų verslai ir nedidelės dirbtuvės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čekų architektų, dizai­nerių darbuose išryškėjo kubizmo, ekspresionizmo, konstruktyvizmo tendencijos. Susiformavo savita čekų kubistinės mokyklos kryptis, kurią akcentavo formos dinamika ir ekspresija pasižyminti architektūra, interjeras ir net baldai. Šiuo laikotarpiu sukurti biuro baldai puikiai dera ir šiuolaikinėse kontorose. Visa tai vertinama kaip gero skonio ženklas.

Iš dizaino istorijos

Pasaulio dizaino raidos istorija neatsiejama nuo daugelio kūrybingų ir išdidžių asmenybių. Vienas tokių buvo Josefas Hofmanas. Ši pavardė neatsiejama nuo Moravijos, nes būtent ten gimė ir kūrė garsusis dizaineris. Architektūros mokslus pradėjo Brno aukštesniojoje amatų mokykloje, vėliau mokėsi Vienos dailės akademijoje pas O. Wagnerį. Prieraišumo gimtosios Brtnice tautodailei, amatams Hofmanas neužmiršo ir jaunystės patirtį pritaikė organizuodamas Vienos dirbtuvių veiklą. Neišsenkamos energijos ir sumanymų kupinas jis buvo vienas aktyviausių dirbtuvių projektuotojų, kūręs architektūros objektus bei interjerų įrangą. Šio dizainerio kuriami namų ir šiems laikams būdingi biuro baldai, indai, metalo dirbiniai bei papuošalai iki šiol gaminami ir bene aukso raidėmis įrašyti dizaino vadovėliuose.
Dizaineris J. Hofmanas atsisakė secesijos pamėgtų banguotų linijų, jas pakeitė tiesiomis, griežtomis stačiakampėmis formomis, kurias atspindėjo ne tik jo kuriama architektūra, namų ar biuro baldai, bet ir dekoratyviniai dirbiniai. Hofmanas nevengė ir barokinių ornamento motyvų, kuriuos stilizavęs panaudodavo stiklo, metalo indams, juvelyriniams dirbiniams. Hofmano išradingai sukonstruotas transformuojamas krėslas - Sėdėjimo mašina, galintis keisti atramos kampą, to meto aplinkoje buvo novatoriškas dizainerio sprendimas.
Hofmano pastatai - Purkersdorfo sanatorija (1904- 1906) netoli Vienos, Stockleto rūmai Briuselyje (1905-1911), legendiniu tapęs kabaretas Šikšnosparnis (1907) Vienoje, atskleidė neeilinį kūrėjo talentą. Įgyvendinant projektus Hofmanui talkino Vienos dirbtuvių dailininkai, tarp jų ir garsusis Klimtas, Stockleto rūmų valgomajame sukūręs frizą. Sutelktomis visų kūrėjų ir gamintojų pastangomis kompleksiškai įrengtais interjerais, dekoratyviniais dizaino objektais Hofmanas realizavo menų sintezę, apibūdinamą kaip bendrą meno kūrinį. Interjere, balduose dominavo kvadrato formų dekoro elementai. Kombinuodamas juodos ir baltos spalvos kvadratą ar trikampį, Hofmanas sukūrė savitą stilių, kurį perėmė Vienos dirbtuvės. Iš dvimatės plokštumos kvadratas transformavosi į kubą, ženklinusį architektūrą, kur visa tai atsirado interjero įrangoje ir net balduose. Stockleto rūmų architektūroje akcentuojamos aiškios lakoniškos formos, iškilę stačiakampiai bokšteliai užbaigiami žalvarinėmis figūromis, pabrėžė išskirtinę tiesialinijinę Vienos mokyklos stilistiką, persmelkusią Vienos amatus, dizainą, architektūrą.
Jau paminėtas Vienos Secesiono lyderis Gustavas Klimtas kūrė atspindėdamas žmogaus kaip asmenybės dvasinį ir fizinį konfliktą, pasitelkdamas antikos ar Bizantijos ikonografiją bei meno raiškos priemones. Jo pasaulėjauta paveikė dailininkų E. Shielle's, O. Kokoschkos kūrybą, kurių dramatiškas, nervingas linijas ateityje perėmė ekspresionizmo atstovai. Klimto sukurti sienų pano, mozaika turėjo įtakos Austrijos ir kitų Europos šalių dekoratyviniam menui.
J. Hofmano sukurti dizaino kūriniai ir šiandien stebina daugelį dabartinių kūrėjų. Su visai kitokia menine išraiška nei tvyrojusi tuo metu atr deco stilistika, jis tarsi peržengė laiko vartus. Net šiuolaikinės biuro kėdės pavydėtų tokio solidumo ir įžvalgos, kuriuos atspindėjo Hofmano sukurti baldai. Be abejo kalbama apie vieną žymiausių dizainerio kūrinių – Kubus fotelį. Šiai idėjai jau daugiau kaip šimtas metų! Nepamiršti ir dizainerio kurti indai bei kiti kūriniai, kuriuos iki šiol gamina viena garsiausių pasaulyje Alessi firma.
Vienos dirbtuvės, pradėjusios nuo bendro dailininkų ir amatininkų darbo XX amžiaus pradžioje, vėliau ėmė kurti pavyzdžius stiklo, keramikos fabrikams, padėjo pamatus pramoninei meninei dizaino krypčiai. Svarbų vaidmenį, formuojantis šiuolaikinio dizaino estetikai, požiūriui į dizainą, suvaidino J. Hofmano kūryba, vertintina kaip reikšmingas pamatas dizaineriui - kūrėjui, gebančiam realizuoti menų sintezę. Vienos dirbtuvėse kuriami darbai, Hofmano, Moserio ir kitų kūryba paženklino art deco stilių. Į novatoriškus Vienos dizainerių darbus XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį ir postmodernizmas.

Bioninės architektūros pradininkas Antonio Gaudi

XIX amžiaus pabaigoje Barselonoje vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. VIII amžiuje iš Šiaurės Afrikos į Ispaniją įsiveržę maurai sukūrė unikalią Andalūzijos civilizaciją su šiandien visiems gerai žinomais centrais Kordoba, Toledu, Granada ir Sevilija. Čia susikryžiavo egzotiška islamiškojo pasaulio ir iš Vakarų Europos atėjusi kultūra bei religijos ir paliko savo pėdsakų.
Ispanijos žemėje, turtingoje savo kultūra, subrendo aštraus žvilgsnio, dramatiško potėpio ir spalvingos paletės talentingas tapytojas, grafikas Francisco de Goya (1746-1828). Bent kiek prisilietus prie šio krašto istorinės praeities lengviau atsakyti į klausimą, kodėl Katalonija pasauliui davė ryškiausius XX amžiaus genijus Antonio Gaudi, Joaną Miro, Salvadorą Dali. Ispanijoje gimė ir užaugo didysis epochos menininkas Pablo Piccaso. Kiekvieno iš jų kūryba tapo radikaliu posūkiu mene, buvo impulsas naujai krypčiai atsirasti.
Barselonoje visą gyvenimą praleido ir kūrė žymusis katalonietis architektas Antonio Gaudi. Jo įvairiapusiškas kūrybinis palikimas ir šiandien yra reikšmingas šiuolaikinėje architektūroje, dekoratyviniame mene, dizaine. Dažniausiai akcentuojami unikalūs statiniai, bet ne mažiau reikšmingi jo sukurti baldai, spintos ir dekoratyvinės interjero detalės. Apie Gaudi kalbama kaip apie bioninės architektūros pradininką. Šiuo laikotarpiu net tuometinio biuro baldai savo išvaizda tarsi rėkė apie naują architektūros ir bionikos simbiozės etapą.
Gaudi gimė kalvio šeimoje, nuo vaikystės perprato kalvystės meną, ir tai ateityje atsiskleidė jo kūryboje. Barselonoje mokėsi Aukštojoje architektūros mokykloje, uoliai lankė filosofijos, estetikos paskaitas, kurios paskatino domėtis gotikos atgimimu, Anglijos prerafaelitų idėjomis. Didelį poveikį jauno kataloniečio mentalitetui formuotis padarė atsigręžimas į viduramžių tradicijas - Katalonijos aukso amžių, kuris buvo siejamas su tautiniu atgimimu. Savo kūryboje Gaudi rėmėsi gamtos formomis, vietos tradicijomis, ispanų-maurų kultūra. Katalonijos gotikinėje architektūroje jis atkreipė dėmesį į formų logiką, konstrukcijų funkcionalumą, jų ekspresiją. Jis pastatams naudojo natūralius akmenis, uolų smiltainį, Barselonos apylinkių keramikos dirbtuvių duženas, kurios dar labiau paryškino vietos koloritą.
Baigęs mokslus jis tuojau pat suprojektavo vieną pirmųjų svarbesnių objektų - vilą Casa Vicens Barselonos priemiestyje (1878), kurioje susipynė laisvai interpretuojami islamo, ispanų viduramžių architektūros elementai. Iš islamo kraštų atėjusi tradicija apdailai naudoti glazūruotą keramiką būdinga visai Gaudi kūrybai. Jis sukūrė nemažai metalo objektų - gatvių šviestuvų, dekoratyvinių tvorelių, kuriuose dominuoja stilizuoti augaliniai motyvai.
Gaudi architektūrą suprato kaip organiškai augančią struktūrą, pastatus jis lipdė panašiai kaip kregždės lipdo savo lizdus. Tokiu neužbaigtu lipdyti lizdu galima pavadinti Šv. Šeimos bažnyčią (Templo Expiatorio de la Sagrada Familia), kuri tebelipdoma iki šiol. Bažnyčia buvo pradėta statyti neogotikinio stiliaus (1882). Į jos statybą Gaudi įsitraukė 1884 metais ir praleido čia visą savo likusį gyvenimą. Bažnyčios statyboje pritaikė naujas paraboloidines konstrukcijas, komponuodamas jas su skulptūrinėmis augalinėmis, žmonių, žvėrių figūrų kompozicijomis. Nuo 1900 metų jis dirbo prie didžiulio architektūrinio komplekso - parko, kuris buvo užsakytas turtingo mecenato Guellio.
Guellio parkas buvo projektuojamas kaip miesto visuomeninės paskirties objektas su paviljonais, terasomis, viadukais, įspūdingais vartais. Parko terasų skliautų konstrukcijas, remiamas transformuotų dorėniškųjų kolonų, Gaudi pavertė tapybiškomis fantastinių medžių alėjomis. Jis siekė secesinę banguojančią liniją, dvimatį dekorą perkelti į trijų dimensijų skulptūrinę formą. Gaudi kūryboje tvirtas, temperamentingas kataloniečio charakteris atsiskleidė ne tapytojams būdingais ekspresyviais, spalvingais potėpiais, o nežabotos fantazijos proveržiu, originaliomis architektūrinėmis struktūromis, jau minėtomis paraboloidinėmis arkomis. Casa Batllo Barselonoje dažnai buvo vadinamas kaulų namais. Bioninės formos čia akivaizdžios, net ir spintos primena kaulų formas.

Banguojantis secesijos laikotarpis

Secesijos pakilimo laikotarpiu šio stiliaus centrai buvo ne tik vals­tybių sostinės. Naujasis menas suliepsnojo ir išsiskleidė regionų miestuose susiklosčius palankioms kūrybinėms aplinkybėms, susibūrus aktyviems dailininkams ir meno mokykloms. Tokie iškilūs meno židiniai Prancūzijoje, be Paryžiaus, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Nansi mokykla, Belgijoje - Briuselis, Is­panijoje - Barselona. Anglijoje, šalia naujajam menui pa­grindą padėjusio Londono, susiformavo savita menininkų grupė Glazge, Vokietijoje pradžią padarė Miuncheno dai­lininkai. Austrijos-Vengrijos imperijoje centru tapo Vienos Secesiono grupė, Prahoje, kuri tuo metu įėjo į imperijos sudėtį, susiklostė savita kryptis.
Amžių sandūroje skleidėsi ir griežtų linijų, geometri­nių formų stilistika. Austrijoje, Škotijos Glazgo mieste, naujojo meno kryptis įgavo santūrių, netgi asketiškų tiesialinijinės secesijos bruožų. Vienas pirmųjų banguojančios plastikos krypties atstovas radikalią poziciją užėmė architektas ir teoreti­kas Adolfas Losas, daugiausia dirbęs Vienoje. Jis naujai pažvelgė į daikto prasmę, funkciją, kuri turi būti tiks­linga ir funkcionali. Banguota, kreivalinijinė secesija dominavo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vidurio ir Rytų Euro­pos šalyse. Skandinavijos, Rytų Europos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje išryškėjo tautinio romantiz­mo bruožai, susipynę su liaudies meno motyvais. Plaukian­ti, banguojanti linija drąsiai švelnino visus aštrius kampus architektūroje. To nesurasime net puošniojo baroko laikų pastatuose, kur daugybė įmantrių puošybos elementų tik uždengdavo sienų plokštumas, iš esmės nepakeisdami klasikinės struktūros.
Briuselis XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu ryškiau­sių naujojo meno krypties centrų. Briuselį art nouveau lopšiu padarė Victoro Hortos (1861-1947) pastatyti privatūs namai, viešbučiai, parduotuvės su dekoratyvia interjerų apdaila, kuri ryš­kiausiai atspindėjo naujosios meno krypties tendencijas. Jis maksimaliai išnaudojo metalines konstrukcijas, su­teikdamas joms svarbią dekoratyvinę funkciją. Jo suprojektuoti atraminiai stulpai, perdangų arkos, baliustradų, langų, durų dizainas, sukūrė savitą stilių, kuris tapo sece­sijos sinonimu. Kita ryški įvairiapusiška asmenybė - Hen­ry van de Veide (1863-1957). Jis paliko pėdsaką Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau įnešė svarų indėlį į besi­formuojantį XX amžiaus dizainą. Šiuo laikotarpiu banguojančia linija pražydo net spintos.
Rusiją pasiekusios Moriso idėjos, amžių sandūroje be­siformuojant naujajam menui, paskatino sąmoningai at­gaivinti liaudies amatus ir verslus. Kunigaikštienė Teniševa savo dvare Talaškine (Smolensko gubernija) įkūrė dirbtuves, kuriose dailininkai projektavo pasitelkę liaudies meistrus. Dirbtuvėse buvo kuriami įvairūs tuometinio kabineto - biuro baldai, keramika bei kiti taikomosios dailės dirbiniai liaudies meno motyvais. Kitas žymus analogiškas meno ir architektūros projektavimo centras įsikūrė netoli Maskvos, globojamas ir remiamas verslininko Mamontovo, jo dvare Abramceve. Architektai, dailininkai stengėsi atgaivinti tau­tinę dvasią ir liaudies meną įpindami į savo kūrybą. Vienas ryškiausių architektų, naudojusių rusų medinės architek­tūros ir liaudies meno motyvus, buvo Fiodoras Šechtelis. Rusijos dailininkai gerai išmanė Vakarų Europos naująsias meno tendencijas, ypač glaudžius kultūrinius ryšius palaikė su Paryžiumi. Vakaruose plintančias mo­dernias idėjas skleidė Peterburge leidžiamas žurnalas “Mir Iskusstva: (1899), “Apolon” bei kiti leidiniai. Žymiausias Rusijos secesijos atstovas buvo tapytojas Michailas Vrubelis (1856-1910), kuris yra sukūręs ir mozaikos bei kerami­kos darbų. Vienas gražiausių monumentaliosios dekora­tyvinės dailės darbų - tai jo mozaika viešbučiui “Metropol” Maskvoje (1899-1903).
Bendrai aptariant šį stilių galima drąsiai teigti, kad tai buvo naujos meninės jėgos, naujų potyrių ne tik architektūroje, dailėje, bet net ir baldų projektavime proveržis. Secesijos laikotarpio kūryba savo nišą rado netik spintos, bet ir paveikslo kūryboje. Iki šiol žavimasi kūrėjų lengvais potėpiais ne tik tapyboje, muzikoje, bet ir metaliuose prašmatnių laiptinių turėkluose.

Naujojo meno banga

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje per visą Europą simboliškai nuvilnijo naujojo meno banga. Tai buvo reikšmingas intelektinis, moralinis lūžis Europos kultūros istorijoje. Vieni jį vertino kaip antikinio pasaulio klasikinių vertybių gulbės giesmę, kiti - kaip nuopuolį, dekadansą, treti su optimizmu žvelgė į XX amžiaus pradžią - kaip žingsnį mokslo, naujų technologijų amžių, meno pasaulyje ieškojo naujų raiškos formų.
Idėjiniu art nouveau krypties pagrindu tapo pasipriešinimas istorizmui, eklektikai, akademizmui, įsitvirtinusiam XIX amžiuje. Amžiaus pabaigoje viena po kitos kuriasi įvairios į novatoriškumą pretenduojančios dailininkų grupės, susivienijimai, siekiantys atsiriboti nuo praeities sustabarėjusių akademinio meno formų, eklektikos, istorizmo, trokštantys kurti naują meną, leidžiantį atsiskleisti individualybei, nevaržomai klasikinių kanonų. Lotynų kalbos žodis secessio reiškia atsiskyrimą, pasišalinimą, ko ir siekė naujoji kūrėjų karta. Tačiau norai atsiriboti nuo tradicijų, praeities neretai esti tik regimybė, kadangi dauguma jų vienaip ar kitaip, bent iš dalies rėmėsi istorinėmis klasikinio meno ištakomis. XIX amžiuje buvo kopijuojami, įvairiai interpretuojami visų praeities laikotarpių stiliai ir tai buvo amžius tapęs meninių idėjų saugykla visiems kraštams.
Nurodomi penki svarbiausi naujojo meno formavimosi šaltiniai. Tai gotikos atgimimas, rokokas ir jo atgimimas XIX amžiuje, meno ir amatų sąjūdis, estetinis sąjūdis, simbolizmo tapyba ir literatūra. Tačiau reikšmingi ir biologijos mokslo laimėjimai, pažintis su Japonijos ir kitų Rytų kraštų menu, kuris XIX amžiaus antrojoje pusėje turėjo didelę įtaką visos Europos kultūrai.
Naujasis menas (pranc. Art Nouveau, vok. Jugendstyl) - jaunystės stilius – truko palyginti neilgai (1890-1910) tačiau palietė beveik visas meno sritis. Art nouveau pakilimo dešimtmetis amžių sandūroje dažniausiai lyginamas su liepsnojančios ugnies liežuviais. Art nouveau dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūrybą tarytum audringa jūros banga užliejo dramatiškos, gaivališkos, simbolių prisodrintos idėjos.
Šiuo laikotarpiu ypač reikšminga buvo literatūra, kadangi turėjo įtakos visoms meno šakoms. Šalia dekoratyvinės dailės žurnalai daug dėmesio skyrė sparčiai populiarėjančiai fotografijai, aptarė knygos meną, rašė net apie tai kaip gaminami baldai. Dailininkų, kompozitorių kūryboje skleidėsi mistinės, simbolistinės vizijos, kurių gausybę menininkai surado viduramžių mene. Šiandien tokius leidinius galima būtų įvardyti kaip pažangius dizaino žurnalus, kuriuose plačiai pristatyta japonų kultūra, sodo menas, detaliai nagrinėti japonų raižiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį dailininkams. Tokie leidiniai specialiai skyrė daugiau dėmesio taikomiesiems, dekoratyviniams menams. Visuose leidiniuose atsispindėjo užkoduota socialinio, kultūrinio gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo idėja.
XIX amžiaus antrojoje pusėje naujos biologijos mokslų teorijos ir teiginiai, domėjimasis gyvybės atsiradimo, egzistencijos klausimais tapo vienu pagrindinių dailininkų kūrybos motyvų. Svarbų vaidmenį suvaidino mokslininkų biologų gilinimasis ne tik į gyvūnijos, augalijos pasaulį, bet ir ieškant sąsajų tarp formų, egzistuojančių gamtoje ir žmogaus kūryboje.
Naujasis stilius buvo jaunystės stilius, pabrėžiantis kūrybinės individualybės laisvę, naujas dailininkų idėjas. Pačioje stiliaus pavadinimų įvairovėje dažniausiai kartojasi žodžiai „modernus“, „naujas“, „jaunas“, „jaunystė“, „vilnis“, „banga“. Skirtingai nei baroko laikais, secesinė linija plaukia, pulsuoja tarytum jūroje, jaučiamas potvynis ir atoslūgis, kompozicijose pabrėžiama asimetrija. Kuriamas nuolat kintantis pasaulis, kai viskas plevena vėjyje arba ištirpsta rūke. Ekspresiją, nuolatinio virsmo iliuziją siekiama perteikti meno kūriniuose, aplinkos daiktuose, architektūroje. Dėl ekspresyvios linijos ima banguoti ne tik namų, bet ir biuro baldai, pastatai ir net tiltai. Vyksta akivaizdi metamorfozė, kai sustingusios kolonos virsta atlantais, parėmusiais fasadų frontonus, o iš liepsnojančių lelijos žiedų išnyra grakščios moterų figūros ar susiformuoja elegantiškos taurės.