Čekiškoji baldų revoliucija

Iki pat 19-to amžiaus, kol pasaulį pradėjo valdyti modernizmo apraiškos, baldai buvo kuriami mažiausiai tam, kad būtų funkcionalūs. Pirmiausiai buvo akcentuojamas grožis, o ne patogumas, įmantrumas ir sudėtingumas, o ne funkcionalumas. Modernizmo epocha išstūmė paauksuotos medienos baldus su masyviomis liūtų kojomis ir pristatė kitus, labiau pažengusius baldų gamybos metodus ir medžiagas. Taigi šį amžių galime vadinti ir baldų revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis 20-tojo amžiaus dešimtmetis pakeitė visas iki tol vyravusias tendencijas ir atvėrė naujus laisvo mąstymo, savarankiškumo ir praktiškumo kelius. Moderno judėjimas paskatino naujų medžiagų panaudojimą ir atitolo nuo tradicinių ornamentų. Didelę įtaką baldų gamyboje ir interjero kūrime turėjo daugelis didžiųjų Europos miestų kūrėjų ir dizaino mokyklų. Viena lyderiaujančių šioje vietoje buvo ir Čekijos mokykla.
Čekijai, ilgus amžius buvusiai Habsburgų dinastijos priklausomybėje, Austrijos-Vengrijos imperijos zonoje paskelbus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, iškilo būtinybė susigrąžinti moraliai pažeistas kultūrines vertybes, įtvirtinti tautos prestižą tarp Europos valstybių. Daugelis menininkų, gimusių istoriškoje Čekijos žemėje - Bohemijoje, Moravijoje, dėl susidariusios politinės situacijos bei galimybių plačiau atsiskleisti savo kūrybinę biografiją susiejo su Viena, Paryžiumi arba kitais Europos kultūros centrais. Ilga istorinė, kultūrinė Čekijos praeitis, susipynusi su Austrija iki XX amžiaus antrojo dešim­tmečio pabaigos, įsiliejo į bendrą Vidurio Europos meninį kontekstą.
Tačiau Čekijoje visą laiką buvo tvirtų ambicijų dėl tautinio identiteto išsaugojimo. Tai liudija net išlikę įrašai reprezentacinių pastatų fasaduose, kuriuose kalbama apie Tėvynę ir laisvę. Amžiaus pabaigoje sustiprėjus nacionaliniam sąjūdžiui visoje Europoje, Prahoje suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, kūrėsi rašytojų, muzikų, dailininkų susivienijimai, muziejai, meno moky­klos. Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Prahos poetai paskelbė naujojo meno Manifestą, kuriame deklaravo kūrybos, te­orinės minties bei kritikos laisvę. Prie rašytojų prisijungė skulp­toriai, tapytojai, architektai. Praha buvo pagrindinis tauti­nės kultūros centras. Šiame mieste susiklostė artima banguojančiai neobaroko linijai secesijos kryptis.
Ryškiausiu tautinio pasididžiavimo Prahos secesijos simboliu tapo reprezentacinis miesto visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatas Obecni dum, kuriame atsiskleidė platus Čekijos dekoratyvinis menas, tradiciniai amatai. Čekija nuo seno garsėjo pūstinio stiklo, puodininkystės, kalvystės, tekstilės amatais, į kuriuos buvo atsigręžta amžiaus pabaigoje ir bandoma integruoti į pra­moninę gamybą. Didžiuliam rūmų kompleksui įgyvendinti buvo sutelktos žymiausių čekų dailininkų, tapytojų, skulp­torių, stiklo, metalo meistrų pastangos. Net baldai buvo kuriami pagal kruopščiai paruoštus projektus, o pastatą papuošė alegorinės, tautos istoriją, kultūrą, mokslą, pramonę simbolizuojančios skulptūros. Vieną iš centrinių - miesto mero reprezentacinę salę dekoravo A. Mucha, sukūrė projektus langų vitražams, šviestuvus, metalines dekoratyvines gro­teles. Sienų tapyboje, plafonuose, triptike virš salės durų Mucha užfiksavo svarbiausius istorinius tautos momen­tus.
Čekijoje iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio svarbią vietą užėmė amatų verslai ir nedidelės dirbtuvės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čekų architektų, dizai­nerių darbuose išryškėjo kubizmo, ekspresionizmo, konstruktyvizmo tendencijos. Susiformavo savita čekų kubistinės mokyklos kryptis, kurią akcentavo formos dinamika ir ekspresija pasižyminti architektūra, interjeras ir net baldai. Šiuo laikotarpiu sukurti biuro baldai puikiai dera ir šiuolaikinėse kontorose. Visa tai vertinama kaip gero skonio ženklas.

Iš dizaino istorijos

Pasaulio dizaino raidos istorija neatsiejama nuo daugelio kūrybingų ir išdidžių asmenybių. Vienas tokių buvo Josefas Hofmanas. Ši pavardė neatsiejama nuo Moravijos, nes būtent ten gimė ir kūrė garsusis dizaineris. Architektūros mokslus pradėjo Brno aukštesniojoje amatų mokykloje, vėliau mokėsi Vienos dailės akademijoje pas O. Wagnerį. Prieraišumo gimtosios Brtnice tautodailei, amatams Hofmanas neužmiršo ir jaunystės patirtį pritaikė organizuodamas Vienos dirbtuvių veiklą. Neišsenkamos energijos ir sumanymų kupinas jis buvo vienas aktyviausių dirbtuvių projektuotojų, kūręs architektūros objektus bei interjerų įrangą. Šio dizainerio kuriami namų ir šiems laikams būdingi biuro baldai, indai, metalo dirbiniai bei papuošalai iki šiol gaminami ir bene aukso raidėmis įrašyti dizaino vadovėliuose.
Dizaineris J. Hofmanas atsisakė secesijos pamėgtų banguotų linijų, jas pakeitė tiesiomis, griežtomis stačiakampėmis formomis, kurias atspindėjo ne tik jo kuriama architektūra, namų ar biuro baldai, bet ir dekoratyviniai dirbiniai. Hofmanas nevengė ir barokinių ornamento motyvų, kuriuos stilizavęs panaudodavo stiklo, metalo indams, juvelyriniams dirbiniams. Hofmano išradingai sukonstruotas transformuojamas krėslas - Sėdėjimo mašina, galintis keisti atramos kampą, to meto aplinkoje buvo novatoriškas dizainerio sprendimas.
Hofmano pastatai - Purkersdorfo sanatorija (1904- 1906) netoli Vienos, Stockleto rūmai Briuselyje (1905-1911), legendiniu tapęs kabaretas Šikšnosparnis (1907) Vienoje, atskleidė neeilinį kūrėjo talentą. Įgyvendinant projektus Hofmanui talkino Vienos dirbtuvių dailininkai, tarp jų ir garsusis Klimtas, Stockleto rūmų valgomajame sukūręs frizą. Sutelktomis visų kūrėjų ir gamintojų pastangomis kompleksiškai įrengtais interjerais, dekoratyviniais dizaino objektais Hofmanas realizavo menų sintezę, apibūdinamą kaip bendrą meno kūrinį. Interjere, balduose dominavo kvadrato formų dekoro elementai. Kombinuodamas juodos ir baltos spalvos kvadratą ar trikampį, Hofmanas sukūrė savitą stilių, kurį perėmė Vienos dirbtuvės. Iš dvimatės plokštumos kvadratas transformavosi į kubą, ženklinusį architektūrą, kur visa tai atsirado interjero įrangoje ir net balduose. Stockleto rūmų architektūroje akcentuojamos aiškios lakoniškos formos, iškilę stačiakampiai bokšteliai užbaigiami žalvarinėmis figūromis, pabrėžė išskirtinę tiesialinijinę Vienos mokyklos stilistiką, persmelkusią Vienos amatus, dizainą, architektūrą.
Jau paminėtas Vienos Secesiono lyderis Gustavas Klimtas kūrė atspindėdamas žmogaus kaip asmenybės dvasinį ir fizinį konfliktą, pasitelkdamas antikos ar Bizantijos ikonografiją bei meno raiškos priemones. Jo pasaulėjauta paveikė dailininkų E. Shielle's, O. Kokoschkos kūrybą, kurių dramatiškas, nervingas linijas ateityje perėmė ekspresionizmo atstovai. Klimto sukurti sienų pano, mozaika turėjo įtakos Austrijos ir kitų Europos šalių dekoratyviniam menui.
J. Hofmano sukurti dizaino kūriniai ir šiandien stebina daugelį dabartinių kūrėjų. Su visai kitokia menine išraiška nei tvyrojusi tuo metu atr deco stilistika, jis tarsi peržengė laiko vartus. Net šiuolaikinės biuro kėdės pavydėtų tokio solidumo ir įžvalgos, kuriuos atspindėjo Hofmano sukurti baldai. Be abejo kalbama apie vieną žymiausių dizainerio kūrinių – Kubus fotelį. Šiai idėjai jau daugiau kaip šimtas metų! Nepamiršti ir dizainerio kurti indai bei kiti kūriniai, kuriuos iki šiol gamina viena garsiausių pasaulyje Alessi firma.
Vienos dirbtuvės, pradėjusios nuo bendro dailininkų ir amatininkų darbo XX amžiaus pradžioje, vėliau ėmė kurti pavyzdžius stiklo, keramikos fabrikams, padėjo pamatus pramoninei meninei dizaino krypčiai. Svarbų vaidmenį, formuojantis šiuolaikinio dizaino estetikai, požiūriui į dizainą, suvaidino J. Hofmano kūryba, vertintina kaip reikšmingas pamatas dizaineriui - kūrėjui, gebančiam realizuoti menų sintezę. Vienos dirbtuvėse kuriami darbai, Hofmano, Moserio ir kitų kūryba paženklino art deco stilių. Į novatoriškus Vienos dizainerių darbus XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį ir postmodernizmas.

Bioninės architektūros pradininkas Antonio Gaudi

XIX amžiaus pabaigoje Barselonoje vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. VIII amžiuje iš Šiaurės Afrikos į Ispaniją įsiveržę maurai sukūrė unikalią Andalūzijos civilizaciją su šiandien visiems gerai žinomais centrais Kordoba, Toledu, Granada ir Sevilija. Čia susikryžiavo egzotiška islamiškojo pasaulio ir iš Vakarų Europos atėjusi kultūra bei religijos ir paliko savo pėdsakų.
Ispanijos žemėje, turtingoje savo kultūra, subrendo aštraus žvilgsnio, dramatiško potėpio ir spalvingos paletės talentingas tapytojas, grafikas Francisco de Goya (1746-1828). Bent kiek prisilietus prie šio krašto istorinės praeities lengviau atsakyti į klausimą, kodėl Katalonija pasauliui davė ryškiausius XX amžiaus genijus Antonio Gaudi, Joaną Miro, Salvadorą Dali. Ispanijoje gimė ir užaugo didysis epochos menininkas Pablo Piccaso. Kiekvieno iš jų kūryba tapo radikaliu posūkiu mene, buvo impulsas naujai krypčiai atsirasti.
Barselonoje visą gyvenimą praleido ir kūrė žymusis katalonietis architektas Antonio Gaudi. Jo įvairiapusiškas kūrybinis palikimas ir šiandien yra reikšmingas šiuolaikinėje architektūroje, dekoratyviniame mene, dizaine. Dažniausiai akcentuojami unikalūs statiniai, bet ne mažiau reikšmingi jo sukurti baldai, spintos ir dekoratyvinės interjero detalės. Apie Gaudi kalbama kaip apie bioninės architektūros pradininką. Šiuo laikotarpiu net tuometinio biuro baldai savo išvaizda tarsi rėkė apie naują architektūros ir bionikos simbiozės etapą.
Gaudi gimė kalvio šeimoje, nuo vaikystės perprato kalvystės meną, ir tai ateityje atsiskleidė jo kūryboje. Barselonoje mokėsi Aukštojoje architektūros mokykloje, uoliai lankė filosofijos, estetikos paskaitas, kurios paskatino domėtis gotikos atgimimu, Anglijos prerafaelitų idėjomis. Didelį poveikį jauno kataloniečio mentalitetui formuotis padarė atsigręžimas į viduramžių tradicijas - Katalonijos aukso amžių, kuris buvo siejamas su tautiniu atgimimu. Savo kūryboje Gaudi rėmėsi gamtos formomis, vietos tradicijomis, ispanų-maurų kultūra. Katalonijos gotikinėje architektūroje jis atkreipė dėmesį į formų logiką, konstrukcijų funkcionalumą, jų ekspresiją. Jis pastatams naudojo natūralius akmenis, uolų smiltainį, Barselonos apylinkių keramikos dirbtuvių duženas, kurios dar labiau paryškino vietos koloritą.
Baigęs mokslus jis tuojau pat suprojektavo vieną pirmųjų svarbesnių objektų - vilą Casa Vicens Barselonos priemiestyje (1878), kurioje susipynė laisvai interpretuojami islamo, ispanų viduramžių architektūros elementai. Iš islamo kraštų atėjusi tradicija apdailai naudoti glazūruotą keramiką būdinga visai Gaudi kūrybai. Jis sukūrė nemažai metalo objektų - gatvių šviestuvų, dekoratyvinių tvorelių, kuriuose dominuoja stilizuoti augaliniai motyvai.
Gaudi architektūrą suprato kaip organiškai augančią struktūrą, pastatus jis lipdė panašiai kaip kregždės lipdo savo lizdus. Tokiu neužbaigtu lipdyti lizdu galima pavadinti Šv. Šeimos bažnyčią (Templo Expiatorio de la Sagrada Familia), kuri tebelipdoma iki šiol. Bažnyčia buvo pradėta statyti neogotikinio stiliaus (1882). Į jos statybą Gaudi įsitraukė 1884 metais ir praleido čia visą savo likusį gyvenimą. Bažnyčios statyboje pritaikė naujas paraboloidines konstrukcijas, komponuodamas jas su skulptūrinėmis augalinėmis, žmonių, žvėrių figūrų kompozicijomis. Nuo 1900 metų jis dirbo prie didžiulio architektūrinio komplekso - parko, kuris buvo užsakytas turtingo mecenato Guellio.
Guellio parkas buvo projektuojamas kaip miesto visuomeninės paskirties objektas su paviljonais, terasomis, viadukais, įspūdingais vartais. Parko terasų skliautų konstrukcijas, remiamas transformuotų dorėniškųjų kolonų, Gaudi pavertė tapybiškomis fantastinių medžių alėjomis. Jis siekė secesinę banguojančią liniją, dvimatį dekorą perkelti į trijų dimensijų skulptūrinę formą. Gaudi kūryboje tvirtas, temperamentingas kataloniečio charakteris atsiskleidė ne tapytojams būdingais ekspresyviais, spalvingais potėpiais, o nežabotos fantazijos proveržiu, originaliomis architektūrinėmis struktūromis, jau minėtomis paraboloidinėmis arkomis. Casa Batllo Barselonoje dažnai buvo vadinamas kaulų namais. Bioninės formos čia akivaizdžios, net ir spintos primena kaulų formas.

Banguojantis secesijos laikotarpis

Secesijos pakilimo laikotarpiu šio stiliaus centrai buvo ne tik vals­tybių sostinės. Naujasis menas suliepsnojo ir išsiskleidė regionų miestuose susiklosčius palankioms kūrybinėms aplinkybėms, susibūrus aktyviems dailininkams ir meno mokykloms. Tokie iškilūs meno židiniai Prancūzijoje, be Paryžiaus, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Nansi mokykla, Belgijoje - Briuselis, Is­panijoje - Barselona. Anglijoje, šalia naujajam menui pa­grindą padėjusio Londono, susiformavo savita menininkų grupė Glazge, Vokietijoje pradžią padarė Miuncheno dai­lininkai. Austrijos-Vengrijos imperijoje centru tapo Vienos Secesiono grupė, Prahoje, kuri tuo metu įėjo į imperijos sudėtį, susiklostė savita kryptis.
Amžių sandūroje skleidėsi ir griežtų linijų, geometri­nių formų stilistika. Austrijoje, Škotijos Glazgo mieste, naujojo meno kryptis įgavo santūrių, netgi asketiškų tiesialinijinės secesijos bruožų. Vienas pirmųjų banguojančios plastikos krypties atstovas radikalią poziciją užėmė architektas ir teoreti­kas Adolfas Losas, daugiausia dirbęs Vienoje. Jis naujai pažvelgė į daikto prasmę, funkciją, kuri turi būti tiks­linga ir funkcionali. Banguota, kreivalinijinė secesija dominavo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vidurio ir Rytų Euro­pos šalyse. Skandinavijos, Rytų Europos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje išryškėjo tautinio romantiz­mo bruožai, susipynę su liaudies meno motyvais. Plaukian­ti, banguojanti linija drąsiai švelnino visus aštrius kampus architektūroje. To nesurasime net puošniojo baroko laikų pastatuose, kur daugybė įmantrių puošybos elementų tik uždengdavo sienų plokštumas, iš esmės nepakeisdami klasikinės struktūros.
Briuselis XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu ryškiau­sių naujojo meno krypties centrų. Briuselį art nouveau lopšiu padarė Victoro Hortos (1861-1947) pastatyti privatūs namai, viešbučiai, parduotuvės su dekoratyvia interjerų apdaila, kuri ryš­kiausiai atspindėjo naujosios meno krypties tendencijas. Jis maksimaliai išnaudojo metalines konstrukcijas, su­teikdamas joms svarbią dekoratyvinę funkciją. Jo suprojektuoti atraminiai stulpai, perdangų arkos, baliustradų, langų, durų dizainas, sukūrė savitą stilių, kuris tapo sece­sijos sinonimu. Kita ryški įvairiapusiška asmenybė - Hen­ry van de Veide (1863-1957). Jis paliko pėdsaką Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau įnešė svarų indėlį į besi­formuojantį XX amžiaus dizainą. Šiuo laikotarpiu banguojančia linija pražydo net spintos.
Rusiją pasiekusios Moriso idėjos, amžių sandūroje be­siformuojant naujajam menui, paskatino sąmoningai at­gaivinti liaudies amatus ir verslus. Kunigaikštienė Teniševa savo dvare Talaškine (Smolensko gubernija) įkūrė dirbtuves, kuriose dailininkai projektavo pasitelkę liaudies meistrus. Dirbtuvėse buvo kuriami įvairūs tuometinio kabineto - biuro baldai, keramika bei kiti taikomosios dailės dirbiniai liaudies meno motyvais. Kitas žymus analogiškas meno ir architektūros projektavimo centras įsikūrė netoli Maskvos, globojamas ir remiamas verslininko Mamontovo, jo dvare Abramceve. Architektai, dailininkai stengėsi atgaivinti tau­tinę dvasią ir liaudies meną įpindami į savo kūrybą. Vienas ryškiausių architektų, naudojusių rusų medinės architek­tūros ir liaudies meno motyvus, buvo Fiodoras Šechtelis. Rusijos dailininkai gerai išmanė Vakarų Europos naująsias meno tendencijas, ypač glaudžius kultūrinius ryšius palaikė su Paryžiumi. Vakaruose plintančias mo­dernias idėjas skleidė Peterburge leidžiamas žurnalas “Mir Iskusstva: (1899), “Apolon” bei kiti leidiniai. Žymiausias Rusijos secesijos atstovas buvo tapytojas Michailas Vrubelis (1856-1910), kuris yra sukūręs ir mozaikos bei kerami­kos darbų. Vienas gražiausių monumentaliosios dekora­tyvinės dailės darbų - tai jo mozaika viešbučiui “Metropol” Maskvoje (1899-1903).
Bendrai aptariant šį stilių galima drąsiai teigti, kad tai buvo naujos meninės jėgos, naujų potyrių ne tik architektūroje, dailėje, bet net ir baldų projektavime proveržis. Secesijos laikotarpio kūryba savo nišą rado netik spintos, bet ir paveikslo kūryboje. Iki šiol žavimasi kūrėjų lengvais potėpiais ne tik tapyboje, muzikoje, bet ir metaliuose prašmatnių laiptinių turėkluose.

Naujojo meno banga

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje per visą Europą simboliškai nuvilnijo naujojo meno banga. Tai buvo reikšmingas intelektinis, moralinis lūžis Europos kultūros istorijoje. Vieni jį vertino kaip antikinio pasaulio klasikinių vertybių gulbės giesmę, kiti - kaip nuopuolį, dekadansą, treti su optimizmu žvelgė į XX amžiaus pradžią - kaip žingsnį mokslo, naujų technologijų amžių, meno pasaulyje ieškojo naujų raiškos formų.
Idėjiniu art nouveau krypties pagrindu tapo pasipriešinimas istorizmui, eklektikai, akademizmui, įsitvirtinusiam XIX amžiuje. Amžiaus pabaigoje viena po kitos kuriasi įvairios į novatoriškumą pretenduojančios dailininkų grupės, susivienijimai, siekiantys atsiriboti nuo praeities sustabarėjusių akademinio meno formų, eklektikos, istorizmo, trokštantys kurti naują meną, leidžiantį atsiskleisti individualybei, nevaržomai klasikinių kanonų. Lotynų kalbos žodis secessio reiškia atsiskyrimą, pasišalinimą, ko ir siekė naujoji kūrėjų karta. Tačiau norai atsiriboti nuo tradicijų, praeities neretai esti tik regimybė, kadangi dauguma jų vienaip ar kitaip, bent iš dalies rėmėsi istorinėmis klasikinio meno ištakomis. XIX amžiuje buvo kopijuojami, įvairiai interpretuojami visų praeities laikotarpių stiliai ir tai buvo amžius tapęs meninių idėjų saugykla visiems kraštams.
Nurodomi penki svarbiausi naujojo meno formavimosi šaltiniai. Tai gotikos atgimimas, rokokas ir jo atgimimas XIX amžiuje, meno ir amatų sąjūdis, estetinis sąjūdis, simbolizmo tapyba ir literatūra. Tačiau reikšmingi ir biologijos mokslo laimėjimai, pažintis su Japonijos ir kitų Rytų kraštų menu, kuris XIX amžiaus antrojoje pusėje turėjo didelę įtaką visos Europos kultūrai.
Naujasis menas (pranc. Art Nouveau, vok. Jugendstyl) - jaunystės stilius – truko palyginti neilgai (1890-1910) tačiau palietė beveik visas meno sritis. Art nouveau pakilimo dešimtmetis amžių sandūroje dažniausiai lyginamas su liepsnojančios ugnies liežuviais. Art nouveau dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūrybą tarytum audringa jūros banga užliejo dramatiškos, gaivališkos, simbolių prisodrintos idėjos.
Šiuo laikotarpiu ypač reikšminga buvo literatūra, kadangi turėjo įtakos visoms meno šakoms. Šalia dekoratyvinės dailės žurnalai daug dėmesio skyrė sparčiai populiarėjančiai fotografijai, aptarė knygos meną, rašė net apie tai kaip gaminami baldai. Dailininkų, kompozitorių kūryboje skleidėsi mistinės, simbolistinės vizijos, kurių gausybę menininkai surado viduramžių mene. Šiandien tokius leidinius galima būtų įvardyti kaip pažangius dizaino žurnalus, kuriuose plačiai pristatyta japonų kultūra, sodo menas, detaliai nagrinėti japonų raižiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį dailininkams. Tokie leidiniai specialiai skyrė daugiau dėmesio taikomiesiems, dekoratyviniams menams. Visuose leidiniuose atsispindėjo užkoduota socialinio, kultūrinio gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo idėja.
XIX amžiaus antrojoje pusėje naujos biologijos mokslų teorijos ir teiginiai, domėjimasis gyvybės atsiradimo, egzistencijos klausimais tapo vienu pagrindinių dailininkų kūrybos motyvų. Svarbų vaidmenį suvaidino mokslininkų biologų gilinimasis ne tik į gyvūnijos, augalijos pasaulį, bet ir ieškant sąsajų tarp formų, egzistuojančių gamtoje ir žmogaus kūryboje.
Naujasis stilius buvo jaunystės stilius, pabrėžiantis kūrybinės individualybės laisvę, naujas dailininkų idėjas. Pačioje stiliaus pavadinimų įvairovėje dažniausiai kartojasi žodžiai „modernus“, „naujas“, „jaunas“, „jaunystė“, „vilnis“, „banga“. Skirtingai nei baroko laikais, secesinė linija plaukia, pulsuoja tarytum jūroje, jaučiamas potvynis ir atoslūgis, kompozicijose pabrėžiama asimetrija. Kuriamas nuolat kintantis pasaulis, kai viskas plevena vėjyje arba ištirpsta rūke. Ekspresiją, nuolatinio virsmo iliuziją siekiama perteikti meno kūriniuose, aplinkos daiktuose, architektūroje. Dėl ekspresyvios linijos ima banguoti ne tik namų, bet ir biuro baldai, pastatai ir net tiltai. Vyksta akivaizdi metamorfozė, kai sustingusios kolonos virsta atlantais, parėmusiais fasadų frontonus, o iš liepsnojančių lelijos žiedų išnyra grakščios moterų figūros ar susiformuoja elegantiškos taurės.

Baldų namuose „Skraja“ baldų gamintojų gausa

Baldų namai „Skraja“ atstovai džiaugiasi savo lankytojams galėdami pasiūlyti vieną plačiausių baldų pasirinkimo galimybių Vilniaus mieste. Skrajos patalpose 26 įmonės prekiauja skirtingos paskirties baldais: svetainei, prieškambariui, vaikų kambariui, miegamajam, virtuvei, biurui, voniai. Čia galima rasti tiek modernias spintas, tiek paprasčiausius pufus. Dauguma baldų gaminama Lietuvoje ( Skrajoje prekiauja 13 Lietuvos baldų gamintojų).
Įmonės direktorė Ingrida Špakauskienė teigia: „Jei 5000 kv. m. ekspozicijoje lankytojai neras tinkamų baldų, ar tai, ko ieško nebus įmonių kataloguose, dalis gamintojų suteikia galimybę baldus gamintis pagal išskirtinius užsakymus. Individualiai užsakytus baldus projektuoja profesionalūs dizaineriai už prieinamas kainas. Stengiamės pasiūlyti baldus prieinamus tiek taupiems, tiek ieškantiems išskirtinio dizaino ir prabangos klientams .“
Įmonėms, besidominčioms biuro baldais, vertėtų lankytis Lietuvos gamintojų: „Laistara“, „Vaidvilė“, „Taubaldis“ salonuose. Visos šios įmonės siūlo galimybę užsakyti spintas ar kitus biuro baldus pagal individualius užsakymus. Ieškantiems biuro kėdžių salonas „Musonas“ gali pasiūlyti apie 250 skirtingų modelių, nuo ekonominių iki ergonomiškų variantų.
Verta paminėti, kad lietuvių vieni labiausiai mėgstamų baldų yra minkštieji. Tokie gali būti tiek biuro baldai, tiek skirti namams, svetainėms. Minkštais baldais baldų namuose „Skraja“ prekiauja 17 įmonių. Siekiant užtikrinti kuo didesnę įvairovę, Skrajoje galima rasti ir užsienio gamintojų baldų iš Lenkijos, Baltarusijos, Suomijos bei kitų šalių. Taip pat siūlomas platus spalvų, gobelenų, odos pasirinkimas. Daugelis sofų turi lovų mechanizmą skirtą kasdieniniam naudojimui, kas labai aktualu turint nedidelį butą. Lietuvoje gaminamas sofas galima užsisakyti keičiant matmenis pagal savo poreikius ir idealiai pritaikant interjere. Daugeliu atveju, matmenų keitimas nedaro didelės įtakos kainai.
Ingrida Špakauskienė taip pat atskleidė, kad: „Baldų namuose „Skraja“ didžiausias nuomininkas yra UAB „Deinava“ (užimanti 600 kv. m.). Įmonė prekiauja korpusiniais, vonios, virtuvės, vaikų baldais. Didžiausią dalį ekspozicijos užima minkšti svetainės baldai. Šios firmos pagrindinis tiekėjas yra Lietuvos gamintojas „Plungės baldai“, kuris gamina įvairių modelių sofas-lovas, kušetes, pufus, miegamojo baldus iš natūralios medienos. Labai džiaugiamės, kad savo patalpas galime nuomoti Lietuviškoms įmonėms prekiaujančioms Lietuviška, kokybiška ir natūralia produkcija. Dažnai klientai išsigąsta Lietuvoje gamintų baldų, vis dėlto Deinavos siūloma produkcija gaminama Plungės baldų cechuose, kurie nuolatos modernizuojami. Dėl šių priežasčių salono lankytojai gali būti užtikrinti, kad jiems bus pasiūlytos didelės pasirinkimo galimybės geriausiu kainos ir kokybės santykiu.“
Baldų namai „Skraja“ savo klientus atėjusį rudenį pasitinka su šypsena ir plačiu prekių asortimentu. Šiame baldų prekybos centre kiekvienam lankytojui bus – „Gera išsirinkti!“

Kristoferis Dreseris ir jo kūryba

XIX amžiaus pabaigoje, atsiradus naujam požiūriui į estetinį aplinkos formavimą, industriniais pagrindais pertvarkant gamybą, svarbų vaidmenį suvaidino pažangiai nusiteikę architektai, gildijų dailininkai, holistiškai žvelgiantys į kūrybą. Jie neskirstė kūrybos į atskiras šakas, o žvelgė į savo veiklą kompleksiškai. Amžių sandūroje išaugęs domėjimasis dekoratyviniu ir daiktiškuoju menu, interjero įranga patraukė ne tik architektų, bet ir tapytojų dėmesį. Iki pat XIX amžiaus pabaigos neegzistavo interjero dizaino specialybė. Baldai ir visi kiti interjero įrangos rūpesčiai dažniausiai būdavo baldininko (angl. upholsterer - aptraukti, apmušti baldus), baldų gamintojo, prekiautojo reikalas. Projektuotojų, įgijusių specialųjį dizainerio išsilavinimą, nebuvo.

Išskirtinė asmenybė, kūrybinėmis idėjomis aplenkęs savo amžininkus, buvo Kristoferis Dreseris (1834-1904). Jis ypač vertino mašininės gamybos perspektyvas ir dizainerį tikrąja prasme. Dreserio kūryba tapo išskirtiniu reiškiniu XIX amžiaus pabaigoje ne tik Didžiojoje Britanijoje. Jis buvo vienintelis dizainerio išsilavinimą įgijęs projektuotojas. Savo pažangiomis idėjomis, publikacijomis, novatoriškais darbais Dreseris gerokai pranoko meno ir amatų judėjimo menininkus. Jis buvo mašininio amžiaus entuziastas ir tikėjo, kad dizainerio (projektuotojo) sėkmę gali lemti tik glaudus bendradarbiavimas su pramone. Jo sukurti buitinės paskirties objektai - arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai ir šiandien stebina formų paprastumu, funkcionalumu, industrinės gamybos principų suvokimu.

Dreseris gamtoje egzistuojančios augalijos įvairovėje įžvelgė logišką funkcionalią formą. Jį žavėjo gamtoje slypinti gyvybės energija, maksimaliai pasireiškianti pavasarį sprogstančiuose pumpuruose, paukščio sparnų struktūra, kaulų formos jam asocijavosi su skraidymo prietaisais. Tuo metu nedaugelis taip mąstė ir gamtos formų tikslingumą bandė pritaikyti dizaine. Dreseris buvo puikus augalijos albumų iliustratorius, jo spalvotos litografijos papildė O. Joneso leidinį apie ornamentą, kuris projektuotojams ilgai buvo dekoravimo, ornamentų komponavimo vadovas. Baigęs mokyklą Dreseris joje dėstė botaniką, parašė daug straipsnių, kuriuose atskleidė gamtoje pastebėtą evoliucijos procesą.

Japonų meno dirbiniai, eksponuoti 1862 metų parodoje Londone, Dreserį patraukė artima jam funkcijos ir minimalizmo estetika. Neatsitiktinai jis vienas pirmųjų apsilankė Japonijoje po 1868 metų Meidzi revoliucijos, kai Japonija tapo atvira pasauliui. Dreserio kūrybai ši kelionė buvo ypač reikšminga. Jis atidžiai išstudijavo savitas ne tik šiuolaikinių tradicinių japonų indų formas, bet žavėjosi ir XVII amžiaus bronzos dubenimis, stačiakampiais arbatiniais, jų detalių jungtimis. Ypatingu subtilumu kūrėją stebino japoniški baldai ir jų formos. Jis vienintelis įvertino ir savaip transformavo japonų daiktų funkcionalumo, tikslingumo esmę. Dreseris nekopijavo rytietiškos ornamentikos, formų. Jis perėmė principinį japonų požiūrį į daiktą, kuris turi maksimaliai atitikti funkciją. Ypač vertino tradicinį japonų požiūrį į daiktą - kiekvienam daiktui savo vieta. Be abejo, Dreserio kuriamų indų pagrįstam vartojimo funkcijos sprendimui įtakos turėjo jo kaip biologo pasirengimas. Išleistoje knygoje “The Art of Decorative Design” (1862) Dreseris plačiai aptaria gamtoje egzistuojančią sistemą ir teigia, “kad dizaineriui tai yra neišsenkamas kūrybos šaltinis”. Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio jis daugiau dėmesio skyrė dizainui, projektavo indus, kūrė audinių pavyzdžius, bendradarbiavo su Wedgwoodo por­celiano, Coalbrookdale metalo, kitais fabrikais. 1876 metais nuvykęs į Ameriką Dresseris užmezgė kontaktus su L. C. Tiffany, kuris irgi domėjosi Rytų menais, padėjo jam įsigyti tolimųjų kraštų bei japoniškų dekoratyvinių dirbinių.

Dreserio sukurti funkcionalūs buitinės paskirties objektai, arbatiniai, puodeliai, stalo aksesuarai, tuometinio biuro baldai ir kita stebina savo naujumu, originalumu, masinės industrinės gamybos principų suvokimu. Neatsitiktinai italų firma Alessi XX amžiaus devintajame dešimtmetyje pagal išlikusius dailininko eskizus, kompiuteriu kruopščiai juos atkūrusi, ėmėsi rekonstruotų indų gamybos. Jie puikiai integravosi į moderniojo dizaino kontekstą.

Amatų atgimimas

Meno ir amatų sąjūdžio, kūrybinės veiklos pradžio­je atsiskleidęs naujas požiūris į didžiųjų ir mažųjų menų tarpusavio santykį, vienijantį architektūros vaidmenį menų hierarchijoje, suteikė impulsą ne tik Vakarų ir Rytų Europos, bet ir Amerikos dizaino, dekoratyvinės dailės naujam raidos etapui, kuris įvardijamas antruoju meno ir amatų atgimi­mo laikotarpiu. J. Ruskino, W. Morriso moralinės, estetinės idėjos, teorinė, kūrybinė, aktyvi socialinė veikla padėjusi pagrindą kūrybiniam meno ir amatų atgimimui Didžiojoje Britanijoje, devintajame dešimtmetyje transformuojasi, keičiasi, įgauna naujų prasmių. Jaunoji kar­ta, pritarianti vietos amatų tradicijų atgimimui, suprato, kad Morriso vizijos pakeisti socialinę aplinką rankinės, unikalios gamybos daiktais neįmanoma be mechanizacijos, pramoni­nės gamybos. Vieni svajojo įgyvendinti utopines socialistų socialinės lygybės, pramoninės gamybos ir kūrybos vieny­bės idėjas, kiti ragino grįžti į gamtą, būti nuoširdiems ir viduramžių amatininkų pavyzdžiu kūrė gildijas, steng­damiesi į meninę kūrybą įtraukti kiek įmanoma daugiau nagingų vietos gyventojų, užsiimančių tradiciniais amatais, akcentavo autentišką amatų tęstinumą. Taikomųjų menų, amatų atgimimas, skatinamas dailininkų, plačiai paplito Bri­tanijos provincijoje, šiame procese aktyviai dalyvavo ir baž­nyčia. Kūrėsi amatininkų bendruomenės, nedidelės studi­jos, kuriose kartu su amatininkais dirbo dailininkai. Kūrybinį impulsą atgimimui teikė tebetvyranti stipri vėlyvosios goti­kos, renesanso dvasia ir iš Rytų, Japonijos, plintantys meno dirbiniai. Ypač susidomėta keramikos, metalo apdirbimo technologijomis.
Viena pirmųjų gildijų “The Century Guild” buvo sukurta dar 1882 metais anglų architekto ir dizainerio Arthuro Heygate Mackmurdo (1851-1942) iniciatyva padedant poetui ir tekstilės dizaineriui Herbertui P. Horne'ui (1864-1916) bei kitiems. Norėta dirbtuvėse įtvirtinti Morriso iškeltą menų sintezės idėją, kad dailė taptų kasdienio gy­venimo būtinybe, jo dalimi. Studijuodamas Oxfordo universitete, Mackmurdo kartu su Ruskinu aplankė Ita­liją, Prancūziją, studijavo senosios architektūros paminklus. Jis draugavo su Morrisu, domėjosi jo įkurta senųjų pastatų apsaugos draugijos veikla. Susivienijimas į kūrybinį darbą įtraukė labai daug dailininkų, architektų ir amatininkų. Mackmurdo buvo plačių inte­resų menininkas. Pats kūrė interjerus, kuriuose stovėjo jo paties suprojektuoti biuro baldai.
Keletas romantikų ir antiindustrialistų - Ch. R. Ashbee, E. Gimsonas, E. Gilias - paliko Londoną ir įsikūrė provin­cijoje, nes svajojo suburti neklasinę visuomenę, gyventi su kaimo žmonėmis, kartu su jais dirbti ir kurti. Vienas iš jų buvo Charlesas Robertas Ashbee (1863-1942), kuris įkūrė amatų mokyklą ir gildiją, o dirbtuves vėliau perkėlė į kaimą. Sekdamas Morriso pavyzdžiu, jis pats projektavo ir gamino savo mokyklai tokius baldus kaip spintos, suolai ir stalai.
Ernestas Gimsonas (1864-1919) ir Ericas Gilias (1882-1940) - tai dar dvi ryškios asmenybės, kurios pratęsė viduramžių amatų atgimimo kūrybinę dvasią. Kartu su architektais ir baldų projektuotojais broliais Edvvardu ir Sidney Barnsley 1895 metais įkūrė dirbtuves ir net tokius baldus kaip spintos, kūrė remdamiesi apylinkėse gaminamų tradicinių baldų pavyzdžiais.
Taigi Didžiojoje Britanijoje viduramžių kultūros, meno pėd­sakai, amatų atgimimo tendencijos užsitęsė ir giliai įsi­tvirtino. Fenomenalus ir nepaprastų gebėjimų dizaineris, akmens raižytojas bei skulptorius, puikus graveris, šriftų kū­rėjas ir rašytojas E. Gilias net XX amžiaus pradžioje savo mokinius mokė ir dirbo su jais kaip viduramžių meistras su pameistriais. E. Gillo požiūris į kūrybą susiformavo dar goti­kos architektūros, viduramžių amatų atgimimo dvasia. Jis mokėsi Londone W. R. Lethaby įkurtoje meno mokykloje, tęsė Morriso siekius dailininko kūrybą susieti su amatininko patirtimi. Nepaisant ištikimo prisirišimo prie viduramžių, jis buvo vertinamas kaip žymiausias šriftų kūrėjas.

Darbo kambarys namuose: baldai

Šiais laikais atsiradus internetui ir galimybei dirbti namuose, darbo kambarys žmogaus tvirtovėje tampa privalumu. Visgi yra gana sudėtinga darbuotis namuose, todėl yra būtina tūrėti erdvę- kambarį, kuriame yra vien dirbama. Šiame straipsnyje papasakosiu kaip biuro baldai turi būti parinkti darbo erdvei.

Namų biuro baldų planas

Ne vienas žmogus gali savęs paklausti, kam reikalingas planas norint įsigyti biuro baldus? Kodėl tiesiog jų nesusipirkti? Atsakymas paprastas, toks planavimas sutaupo laiko, pinigų ir nervų.
Štai keletas argumentų, kodėl planas sutaupys ankščiau išvardintus resursus:

• Ant popieriaus piešiant eskizus, kaip išdėlioti baldus, Jums nereikės jų stumdyti iš vieno kambario galo į kitą. Taigi sutaupysite jėgų ir laiko.
• Nupiešus eskizus galima pasikonsultuot su kolegomis ar šeimos nariais, kurie pasidalins savo idėjomis ir patarimais.
• Taip pat planas gali parodyti, kad kai kurie Jūsų įgeidžiai yra fiziškai neįmanomi ar nepraktiški.
• Be to, plane išdėliojant baldų vietas galite suprasti, kad kambaryje jums trūks elektros rozečių ar kitų dalykų, kurie būtini darbo aplinkai.
• Nusipiešti planą, kainuoja daug mažiau, nei nusipirkus stalą jį tiesiog išmesti, ar gaišti laiką grąžinant atgal į parduotuvę.

Kokie baldai svarbiausi namų biure?

Stalas yra svarbiausioji namuose esančio darbo kambario dalis. Daugelis žmonių naudojasi kompiuteriais ir dažnai renkasi tokius stalus, kurie tiktų pasidėti šiam prietaisui. Vis dėlto jei paprastame ofise biuro baldai yra minimalistiniai namuose jums reikėtų pagalvoti apie komfortą. Jei jūsų darbo kabinete nėra daug vietos, galite įsigyti „L“ formos stalą, kuris sutaupys vietą ir taip pat leis jums pasitraukti nuo kompiuterio prie kitų darbų.

Spintos ir lentynos yra funkcionalūs ir tuo pačiu pagyvinantys kambarį baldai. Lentynose galite laikyti mokslinę literatūrą, kurios gali prisireikti jūsų darbui. Taip pat jose galite laikyti prizus, apdovanojimus ar nuotraukas.

Komfortiškos kėdės taip yra viena iš svarbiausių namų kabineto detalių. Dirbant ir nepatogiai sėdint darbas gali greitai pabosti. Taigi pirkite kėdes su atlošu bei galimybe reguliuot sėdėjimo aukštį. Be to, galite pasirūpinti maža sofa, kurioje galėte atsipūsti pajutę nuovargį.

Kaip pačiam paruošti namų biuro planą?

Namų biuro baldų išdėstymo planas neturi būti sudėtingas ar daug laiko kainuojantis procesas. Štai keletas patarimų, kaip šį procesą padaryti daug smagesniu ir lengvesniu:

• Jeigu Jūs jau esate nusipirkę stalus, spintas ar kėdes arba turite labai mažą biudžetą baldų įsigijimui visų pirma vertėtų atlikti matavimus. Išmatuokite kambarį, pasižymėkite, kur yra langai ir elektros rozetės.
• Piešdami planus neprivalote naudotis liniuotėmis, pasiimkite matematiniams skaičiavimams skirtą sąsiuvinį priskirkite langeliui tam tikrą mastelį ir pieškite kambarį, taip daug lengviau galėsite pasidaryti kelis eskizus.
• Pasidarykite kelias kambario plano kopijas, surašykite sienų skaičius, pasižymėkite duris, langus ir elektros rozetes.
• Nusipieškite baldus, užrašykite jų išmatavimus ir iškirpkite juos iš popieriaus.
• Kiekvienoje kambario plano kopijoje baldus galite išdėlioti, kaip jums patinka. Iškirptas figūras apveskite. Taip lengvai galėsite pasigaminti kelis skirtingus planus.
• Paruošus planus parodykite šiuos savo draugams, kolegoms ar šeimos nariams išklausykite jų nuomonę ir patarimus, neskubėkite įsigyti biuro baldų.

Paskutinis žingsnis

Galiausiai nusipiešus planą ir parodžius šį savo pažįstamiems, išklausius visų patarimų ir pataisius nepastebėtus trūkumus jūs būsite pasiruošęs, pigiai ir greitai įsigyti biuro baldus, kuriuos vos tik nupirkus iš karto galėsite statyti į jau suplanuotas vietas. Taigi linkiu, Jums, efektyvaus darbo naujajame kabinete.

Kaip prižiūrėti baldus?

Visi norime, kad baldai, esantys namuose atrodytų puikiai ir tarnautų mums ilgai. Tačiau norint tai pasiekti, būtina žinoti keletą svarbių dalykų. Tad jūsų dėmesiui – patarimai, padėsiantys baldams išlikti puikios išvaizdos.

Spintos – tai baldas, kurį sutiksime kiekvienuose namuose. Jei turite spintą stumdomomis durimis, dulkes nuo metalinių konstrukcijų valykite dulkių siurbliu. Nenaudokite valymo priemonių, kurių sudėtyje yra stiprių cheminių medžiagų durims ir šoninėms detalėms, kadangi jos gali pažeisti paviršius ir verčiau rinkitės minkštą šluostę. Jeigu yra dėmių, kurių negalite pašalinti minkšta sausa šluoste, nuvalykite jas muiluotu vandeniu ir nublizginkite šluoste. Jeigu spinta turi veidrodinį paviršių, nenaudokite įprastų valymo priemonių, kurios yra skirtos langų valymui, kadangi nuo šių priemonių ant veidrodinio paviršiaus gali atsirasti dėmių, dings spindesys, todėl geriausia valyti sausomis minkštomis šluostėmis.

Kėdės – svarbus virtuvės ar valgomojo akcentas. Kalbant apie kėdžių priežiūrą, svarbu prisiminti, jog saulės šviesa gali išblukinti kėdes, tad statykite jas virtuvėje ar valgomajame taip, kad į jas nebūtų nukreiptas tiesioginis saulės spindulių srautas.

Atminkite, jog baldų, esančių virtuvėje ar valgomajame, negalima valyti valymo priemonėmis, kurios negali turėti sąlyčio su maistu.

Medinį baldą sudėtinga apsaugoti nuo įbrėžimų, ypač jei auginate mažus vaikus, o kaip žinia – net ir smulkūs įbrėžimai gali pakenkti baldo išvaizdai, tad atsiradus įbrėžimui nieko nelaukite ir padenkite įbrėžimo vietą baldų poliruokliu ir jau po kelių minučių įbrėžimas išnyks.

Odinėms sofoms ar foteliams labai svarbi drėgmė. Trūkstant drėgmės odiniai baldai ima trūkinėti, tad įsigykite drėgmę išlaikantį kondicionierių ir porą kartų per metus užpurkškite jo ant odinių baldų. Naudojant tokią priemonę, baldams netruks drėgmės, jie bus minkšti.

Ant spintelių, komodų, stalelių nelaikykite ilgą laiką daiktų, keiskite jų stovėjimo vietas, priešingu atveju daiktų stovėjimo vietoje gali atsirasti dėmės ar išblukimai.

Tam, kad lentynos tarnautų ilgai, atkreipkite dėmesį į daiktų išdėstymo tvarką. Atminkite, jog sunkiausius daiktus reikia dėti arčiau krašto, lengviausius – centre.

Jeigu baldai aukšti – svarbu išlaikyti jų stabilumą. Tam, kad aukšti baldai būtų stabilūs, sunkius daiktus išdėstykite apatinėse lentynose, o lengvus - viršutinėse.

Norėdami, kad baldai lakuotais paviršiais atrodytų gražiai, nuvalę juos sausomis minkštomis šluostėmis, nepamirškite nupoliruoti.

Jei namuose turite antikvarinių baldų, jų švarai palaikyti puikiai tiks sausos šluostės bei baldų vaškas, tačiau detaliau jų priežiūrą aptarkite su specialistais. Kaip ir paprastiems baldams, antikvariniams baldams reikia šiek tiek drėgmės (vasarą patariama sudrėkinti drėgna šluoste). Pagrindinis jų priešas – tiesioginiai saulės spinduliai, dėl kurių baldai gali pradėti blukti.

Na, o pabaigai dar vienas patarimas, kuris puikiai tinka kalbant apie bet kurį baldą, esantį jūsų namuose. Karštis – baldų priešas, kadangi būtent jis džiovina baldus, tad baldai gali išblukti, raukšlėtis, paryškėti įtrūkiai bei įbrėžimai, todėl nestatykite baldų arti radiatorių, židinio ar viryklės.

Virtuvė prieš 100 metų

Virtuvės patalpa ir virtuvės baldai puikiai atspindi ne tik socialinius pokyčius, bet ir technikos ar išradimų pažangą. Turbūt sunkiai įsivaizduotume viduramžių pilį su puikiai įrengta virtuve ir visa reikalinga šiuolaikine įranga. Tačiau vaizduotė kuria vaizdus su balta prijuoste vilkinčia šeimininke ir dideliu šaukštu maišomus puodus. Realybėje viskas kiek nykiau. Ne visuomet dūmai iš pečiaus pakildavo tiesiai kaminu į dangų, dažniau visa virtuvės patalpa būdavo tamsių suodžių nuklota. Šiais laikais negalėtume įsivaizduoti ir to, kad visą reikiamą maisto gamybai vandenį tekdavo rankomis nešti iš švaraus upelio ar šaltinėlio. Kadangi ilgą laiką maisto gamybos istorijoje būdavo valgoma rankomis tai ir indai skyrėsi nuo dabartinių. Vienoje iš Čekijos pilių yra įrengta indų ekspozicija, kurioje tradicinėmis senųjų laikų vaišėmis nuklotas stalas, o taurės gėrimams padengtos stiklo burbuliukais, kad valgančiajam neišslystų iš nuo maisto riebaluotų rankų.

Pasikeitimams virtuvėje įtakos turėjo išrastas vandens siurblys. Šio įtaiso dėka vanduo ir šiandien pasiekia kiekvieno mūsų namus, virtuvę ir vonią. Šiais laikais nebereikia rūpintis ir dėl vandens kokybės, nes prieš patekdamas ant kiekvieno iš mūsų stalo jis būna patikrinamas ir išvalomas. Reikėtų prisiminti ir tai, kad vandeniu keliauja daug mikrobų ir net virusų, kurie senovėje sukeldavo daugybę ligų, kurios nusinešdavo daug gyvybių.

Taigi kokie prietaisai ar išradimai labiausiai palengvina mūsų visų buitį? Jau minėtas vandens siurblys ne tik palengvino šeimininkių rutiną, bet ir visose virtuvėse „įkurdino“ kriauklę ir visą vandens nutekėjimo sistemą, kanalizacijos vamzdžius. Virtuvės patalpa tapo daug švaresne ir tinkamesne vieta maisto ruošai tuomet, kai buvo išrastos naujo tipo virimo mašinos. Gaminamos jos buvo iš geležies plokščių, o kūrenamos malkomis ir vis labiau populiarėjančiomis anglimis. Tam, kad patalpoje nebūtų dūmų ir virtuvės baldai nepasidengtų suodžiais, pasitarnaudavo kaminas ir dūmtraukio vamzdžiai.

Patarnautojų virtuvė jiems ir toliau tarnavo kaip miegamasis. Jie miegodavo ant grindų arba siaurose erdvėse virš lubų. Virtuvės grindys būdavo išklojamos plytelėmis, o spintos indams ir maistui nuo dulkių ar garų būdavo apsaugojamos teisingai išsprendus ventiliacijos problemas. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet virtuvė neįsivaizduojama be didelio stalo ant kurio vykdavo visa maisto ruoša, o vėliau ir valgymas. Ponai turėdavo specialius valgomojo kambarius ir į virtuvę beveik neužsukdavo, taigi ten šeimininkaudavo tik tarnai.

Vidurinioji gyventojų klasė bandė imituoti aukštesnės klasės prabangų valgymo stilių. Tačiau jų gyvenimas virė mažesniuose butuose, kuriuose virtuvė buvo čia gyvenančios šeimos kambarys ir dažniausiai jau be tarnų. Svetainė buvo skirta ypatingoms progoms, tokioms kaip šventiniai pietūs. Dėl šios priežasties viduriniosios klasės virtuvės būdavo žymiai jaukesnės ir tarnavo jau ne kaip tarnų patalpa maisto gamybai, o kaip erdvė, kurioje gyveno ir dirbo tie patys žmonės. Dažniausiai tokiose virtuvėse būdavo spintos, stalas su kėdėmis ar net kušetė poilsiui.

Dujų vamzdžiai pirmą kartą buvo pakloti tik XIX amžiaus pabaigoje ir dujinės viryklės pradėjo keisti senąsias anglimis kūrenamas krosnis. Dujos buvo brangesnės nei anglis, dėl to ši naujovė pirmiausia atsirado tik turtingųjų namuose. Tuo tarpu kaimo vietovėse buvo tebenaudojama senoji technologija su anglimi ir malkomis kūrenamu dideliu pečiumi ar iš plytų ir skiedinio pagamintu židiniu. Dujų ir vandens vamzdynai pirmiausiai pasiekė didžiuosius miestus ir tik gerokai vėliau centralizuotas tiekimas pasiekė mažus kaimus. Tačiau net ir šiandien yra tokių vietovių, kuriose žmonės vandenį dar semia iš šulinių ar šaltinių.

BALDŲ NAMAI „Skraja“ kviečia pasitikti naujus mokslo metus atsinaujinus

Vaiko kambarys yra ta erdvė, kur jis auga, vystosi, mokosi ir praleidžia didžiąją savo laiko dalį. Todėl artėjant naujiems mokslo metams BALDŲ NAMAI „Skraja“ kviečia atnaujinti savo vaikų kambarį, kad naujus mokslo metus jie galėtų pasitikti naujoje, kūrybiškumą skatinančioje erdvėje. Nuo liepos 20 d. baldų salone Naugarduko g. 55, Vilniuje, moksleivius ir jų tėvus pasitiks ryškios nuolaidos vaikų ir jaunuolio baldams įsigyti.

BALDŲ NAMAI „Skraja“ siūlo platų baldų pasirinkimą tiesiogiai iš gamintojų, todėl sau patinkančius baldus ras net išrankiausias moksleivis. 5000 kv. m plote savo produkciją siūlo tokie lietuviškų baldų gamintojai kaip UAB "Akai", UAB "Taubaldis", UAB "Lauksva" ir daugelis kitų, o taip pat gamintojai iš kitų šalių - Ukrainos, Lenkijos, Italijos, Suomijos ir kitų šalių, todėl neradus norimų baldų pas vieną pardavėją, yra daug kitų, kur tikrai kiekvienas ras savo svajonių baldus. BALDŲ NAMUOSE „Skraja“ galima rasti nuo pigiausių iki brangiausių baldų, todėl bus patenkinti bet kurios šeimos poreikiai.

Norintiems atnaujinti savo vaikų kambarius naujų mokslo metų proga tėveliams siūlomi įvairių spalvų rašomieji stalai, spintos, kėdės, lovos ir kiti baldai už ypatingą, naujų mokslo metų kainą. Kviesdami atsinaujinti, BALDŲ NAMUOSE „Skraja“ esantys baldų pardavėjai siūlo nuolaidas nuo 5 % iki 50 %. Taip pat įvairūs baldai už ypatingą, mažesnę kainą. Gera naujiena tiems, kas ieško spintos. Perkantiems spintą laukia dovanos.

„Visiems norintiems atsinaujinti prieš šiuos mokslo metus ir pasinaudoti ypatingomis nuolaidomis tereikia užeiti į mūsų tinklalapį www.baldunamai.lt ir atsispausdinti nuolaidų kuponus (skiltyje Mėnesio pasiūlymai). Atsispausdinus kuponų rinkinį galima rasti įvairių baldų pardavėjų nuolaidas, kurios bus pritaikytos pateikus kuponą pardavėjui.“ – teigia BALDŲ NAMAI „Skraja“ direktorė Ingrida Špakauskienė. „Tačiau svarbu nepamiršti kuponus pateikti prieš pirkimą, kad būtų galima pritaikyti pageidaujamą nuolaidą“ - tęsia BALDŲ NAMŲ „Skraja“ direktorė. Kuponais galima pasinaudoti iki šių metų rugsėjo 10 d.

Kiekvieną apsilankiusįjį BALDŲ NAMUOSE „Skraja“ pasitiks mandagūs konsultantai, kurie tiek atsakys į visus rūpimus klausimus, tiek padės surasti, kur yra įsikūrę skirtingi baldų pardavėjai.

BALDŲ NAMAI „Skraja“ visus savo baldų salono lankytojus pasitinka su šūkiu „Gera išsirinkti!“

Maža virtuvė? Ne problema

Žmonių gyvenimo stilius per paskutinius amžius pasikeitė. Daugelis žmonių iš kaimo gyvenviečių persikėlė į didelius miestus. Šiems žmonėms iš nuosavų namų ir vienkiemių teko persikelti į mažus miestų butus, kuriuose yra maži kambariai ir mažos virtuvės. Būtent apie mažas virtuves šiame straipsnyje ir rašysime. Ieškosime sprendimų, kaip mažą virtuvių plotą galima efektyviau išnaudoti.

Išmesk nenaudojamus daiktus. Dažnai peržiūrėjus visus virtuvės spintose esančius daiktus paaiškėja, kad daugelis jų daug metų nenaudojami ir gali būti išmesti ar perkelti į sandėliuką. Mažoje virtuvėje turi būti tik patys būtiniausi daiktai, kuriuos naudojate bent kartą per kelis mėnesius.

Virtuvės baldai gali būti perstatyti. Pirmiausia ant lapo popieriaus pasidarykite savo virtuvės brėžinį, nupieškite proporcingo dydžio baldus ir buitinę techniką. Pabandykite ant šio lapo popieriaus juos išdėstyti kitaip nei įprasta. Virtuvės baldų perstatymas gali padėti sutaupyti daugybę vietos, kuri gali būti panaudota daug naudingiau. Tiesa, nepamirškite, kad perstačius baldus gali prireikti kosmetinio remonto sienoms ir grindims. Nepamirškite, kad kai kuriuos baldus galima pastatyti kitose patalpose: koridoriuje ar sandėliuke.

Pakeisk senus virtuvės baldus kompaktiškesniais. Perstatyti baldus į kitas vietas ne visada yra išeitis. Kartais tiesiog reikia juos išmesti ir įsigyti naujus, kurie bus kompaktiškesni ir leis sutalpinti daugiau virtuvėje naudojamų daiktų. Naujausių virtuvės baldų dizainas padeda suderinti kompaktiškumą ir talpumą daug geriau nei prieš 15 ar 20 metų įsigyti virtuvės baldai: spintos ir stalai.

Atsisakyk nenaudojamos buitinės technikos. Dažnai žmonės virtuvėje pastato per daug nereikalingos buitinės technikos. Ar jums tikrai reikalingas toks didelis šaldytuvas? Ar jūs tikrai dažnai gaminate naudodami orkaitę? Prieš pirkdami šiuos įrenginius apgalvokite, kaip dažnai juos naudosite, o jei jau nusprendėte taupyti savo mažosios virtuvės erdvę, apsvarstykite variantą šiuos įrenginius pakeisti kompaktiškesniais.

Norint sutaupyti vietos virtuvėje geriausiai tiks integruojami virtuvės baldai. Viryklė, indaplovė ir daugelis kitų įrenginių gali būti integruojami į virtuvės baldus. Tokiu atveju taip pat formuojamas vientisas virtuvės dizainas ir sutaupoma erdvė.

Išnaudok virtuvės sienas. Ant sienų galite pakabinti spinteles, kuriose tilps visi maisto ruošimo įrankiai ir indai. Šiose spintelėse galite suformuoti mažas lentynas, kurios talpins daug virtuvėje reikalingų daiktų. Taip ant sienų galite pakabinti specialias džiovyklas išplautiems indams ir kabyklas keptuvėms ar peiliams.

Nusipirk transformuojamus baldus. Vienas iš geriausių transformuojamų baldų pavyzdžių - išlankstomi stalai. Ruošiant maistą šis stalas gali būti suskleistas ir netrukdyti jums laisvai judėti ruošiant maistą, o sukvietus draugus ar šeimą pietauti, galima jį išskleisti ir sukurti pakankamai vietos visiems patogiai įsitaisyti ir mėgautis jūsų paruoštu patiekalu.

Nugriauk sieną tarp virtuvės ir svetainės. Tai sprendimas, kuris leidžia sukurti naują didelę erdvę jūsų namuose. Sutaupysite vietos vien dėl to, kad šioje patalpoje užteks vieno televizoriaus, vieno stalo, vienos sofos ar kėdžių komplekto, galėsite įsigyti didesnę ir talpesnę spintą, kurioje galėsite laikyti tiek svetainėje, tiek virtuvėje naudojamus daiktus. Žinoma, nepamirškite, kad teks iš naujo derinti baldus ir interjero detales.

Beje, daugelyje net 20 ar 30 metų senumo butuose galima nesunkiai nugriauti svetainę ir spintą skiriančią sieną. Projektuojant daugelį daugiabučių ši siena nebūdavo atraminė.

Galiausiai, prieš pradedant pakeitimus virtuvėje nustatykite, kokią pinigų sumą galite išleisti ir numatykite, kad gali prireikti papildomų išlaidų. Pavyzdžiui, paprasčiausias spintos ar šaldytuvo perstatymas gali pareikalauti sienos perdažymo ar kito kosmetinio remonto.

Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda Londone

XIX amžiaus industrinės revoliucijos idėja užvaldė kūrėjų protus labiau negu menas. Pirmą kartą kultūros istorijoje labai ryškiai iškyla meno, mokslo ir pramonės santykio pro­blema. Padidėjęs domėjimasis dekoratyviniais menais, ypač tinkamu ornamento panaudojimu, skatino keisti dailės mo­kyklų programas rengiant šios srities specialistus. Vienas po kito pasirodo A. W. N. Pugino, O. Joneso leidiniai apie au­galinius, taip pat antikos laikų ornamentus ir jų pritaikymą. 1851 me­tais Londone atidaryta Pirmoji pasaulinė pramonės gaminių paroda buvo atsakas prancūzams, kurių kultūra, pažangios filosofijos mintys, menas, literatūra dominavo Europoje. Parodoje norėta pademonstruoti britų nacionalinį orumą, ekonominį pranašumą, pristatyti pasauliui Didžiąją Brita­niją kaip industrinės pramonės lyderę - tai bylojo pats parodos pavadinimas “Great Exhibition of the Industry of All Nations”. Industrinės revoliucijos, standartizacijos, idustrinės statybos simboliu reikia laikyti šios parodos paviljoną - Krištolo rūmus Londone.

Industrinės revoliucijos lopšiu tapusi Didžioji Britanija parodoje negalėjo pasigirti pramoninės produkcijos meniniu lygiu, formos naujumu, originalumu. Nors šioje parodoje buvo eksponuotos net fabrikuose naudojamos mašinos, įvairūs kiti įrengimai, deja, atsisklei­dė vis dar nenutrūkę ryšiai su manufaktūrine gamyba ir susiformavusios viduriniosios vartotojiškos klasės eklek­tiškas skonis.

Pasaulinės parodos Londone paviljono autorius Paxtonas buvo ne architektas, bet inžinierius, oranžerijų projektuotojas, tuo metu jau turėjęs nemažą jų projektavimo patirtį. Paxtonas paviljonui suprojektavo specialią modulinės sistemos konstrukciją. Gal dėl to jam nesunkiai pavyko laimėti konkursą Pasaulinės parodos paviljonui projektuoti. Krištolo rūmai buvo pir­masis industrinės statybos objektas, pastatytas iš lydytų geležinių unifikuotų detalių ir standartinių pramoninės gamybos stiklo lakštų, kokie tuo metu buvo gaminami. Jo naujos struk­tūrinės ir techninės idėjos atspindėjo industrinės revoliu­cijos dvasią.

Apipavidalinant Paxtono paviljono interjerą talkino dailininkas ir architektas Ovvenas Jonesas. Visa tai liudijo meno ir amatų smukimą. Buvo užmiršti amatininko, gerą­ja prasme, gamybos ir kūrybos privalumai, kai medžiagos ypatybės logiškai įprasmindavo daikto formą. Iškilęs ga­mybinis kuriamos formos neatitikimas dar labiau paryš­kino nelogiškas eklektizmo apraiškas. Buvo aklai kopijuojami įvairiausi praeities stiliai, perkrauti puošnių detalių daiktai, neturintys pritaikymo to meto realioje aplinkoje. Didžiausias eklektikos trūkumas buvo tas, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama išorės puošybiškumui perkraunant gaminį įvairių stilių detalėmis, visiškai užmirštant kons­trukciją, paskirtį, gamybos teikiamas galimybes. Galima buvo pamatyti traukinio lokomotyvą su geležinių gėlių girliandomis, valcų volus, papuoštus bronziniais amūriu­kais, drugeliais, lauko gėlių puokštėmis arba fantastiškų drakonų galvomis.

Tuo metu ypač paklausūs buvo įvai­riausi biuro baldai kabinetams ir miestelėnų namams. Parodoje daugybė eks­ponuojamų Viktorijos laikų baldų išraiškingai bylojo apie pamėgtą neogotikos stilių, eklektišką puošybiškumą, be­prasmišką gausybę dekoratyvinių detalių. Nemažai baldų buvo dekoruoti raižytais ornamentais, netgi metalinėmis detalėmis, aptraukti puošniai margintais apmušalais. Tik nedaugelyje eksponatų atsispindėjo pramoninės revo­liucijos teikiamos naujos technologinės galimybės kuriant modernius gaminius. Iš viso eklektiško chaoso išsiskyrė gamintojo iš Austrijos Michaelio Thoneto biuro baldai, bei miestelėnams skirti baldai. Tai buvo biuro kėdės, krėslai namams, pagaminti taikant originalią technologiją, karštu garu kaitinant ir lenkiant klijuoto lukšto sluoksnį. Šiuo atveju biuro baldai, tai tuometiniams ofisams ir darbo kabinetams skirti baldai.

Pirmojoje pasaulinėje parodoje atsiskleidė masinės gamybos produkcijos meninio sprendimo problemos. Po parodos Londone susirūpinta dailės mokymo reorga­nizavimu, projektuotojų, suvokiančių epochos dvasią ir pramoninės gamybos savitumus, rengimu. Visi parodos metu uždirbti pinigai buvo perduoti princui Albertui eks­ponatams kuriamam pramonės muziejui (Museum of Manufactures, 1852) įsigyti - po metų jame buvo atidaryta pirmoji ekspozicija.

XVIII amžius Europos mene

XVIII amžiaus antrojoje pusėje jauni architektai Jamesas Stewartas (1713-1788), Nicholas Revettas (1720-1804), remiami Londono archeologijos gerbėjų klubo, išvyko į Graikiją. Grįžę iš ekspedicijos išleido knygą Antiquities of Athens (1762), o iki 1812 metų pasirodė keturių tomų leidinys, kuriame nagrinėjamas antikinio pasaulio palikimas.

Kiek vėliau Vokietijoje išleistas vokiečių archeologo ir meno istoriko Johanno Winckelmanno (1717-1768) veikalas Geschichte der Kunst des Altertums (1764). Jo moksliniai darbai apie graikiškąją sienų tapybą, skulptūrą sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo pagrindu kitiems antikinio meno tyrėjams. Kūrėjų žvilgsniai nukrypsta į antikos kultūrą. Tikru perversmu Europos kultūroje laikytinas senųjų rašmenų perskaitymas. Vokiečių filologas Georgas Friedrichas Grotefendas (1775-1853) 1802 metais perskaitė dantiraštį. Egiptologijos pradininkas Jeanas Franęoiz Champollionas (1790-1832) sukūrė pagrindinius hieroglifų dešifravimo principus ir 1822 metais perskaitė hieroglifais parašytus tekstus.

1828 – 1830 metais jis vadovavo archeologinei ekspedicijai į Egiptą ir iš ten parvežė didžiulę dirbinių kolekciją. Prasidėjo senosios civilizacijos, istorijos, literatūros, meno palikimo tyrinėjimai, studijos. Sensacingi buvo žymaus vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno (1822-1890) kasinėjimai Tigro ir Eufrato slėnyje XIX amžiaus antrojoje pusėje, pažintis su Trojos ir Mikėnų kultūra. Galiausiai britų archeologas Arthuras Evansas (1851-1941), archeologo Johno Evanso (1823-1908) sūnus, atkasė Kretoje Knoso rūmus. Daug žymių vietovių buvo atkasta Egipto, Mažosios Azijos, Persijos teritorijose. Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje. Net to meto baldai atspindėjo pažintį su didingos praeities kultūra.

Vieno iškiliausių klasicizmo dailės atstovų Jacques'o Louis Davido (1748-1825) tapyboje atsispindi Romos imperijos didybė, o jos atmosfera — Prancūzijos imperatoriaus rūmų aplinkoje. Tapytojo drobėse kūrybiškai interpretuoti romėnų baldai turėjo nemažą poveikį to meto baldų gamintojams. Pradėti gaminti pailginti antikinės lovos pavidalo minkštasuoliai. Ant tokio minkštasuolio Davido paveiksle Ponia Rėcamier patogiai ilsisi dama. Iš jos pavardės ir kilo šio baldo pavadinimas — rekamjė. Klasikiniais ampyro pavyzdžiais yra tapę Malmaisono rūmų interjerai ir biuro baldai, tuometiniuose darbo kabinetuose. Pažvelgę į baldus pamatysime sulankstomų krėslų konstrukcijų, atėjusių iš Romos imperijos, viduramžių laikų.

Senųjų civilizacijų palikimas buvo visokeriopai eksploatuojamas, kopijuojamas nesusimąstant apie sąlygas ir poreikius tos visuomenės, kurioje jis buvo sukurtas ir egzistavo. Kartais atsirasdavo nieko bendra su krašto kultūra ir tradicijomis neturinčių statinių. Ryškiausias pavyzdys — Johno Nasho (1752-1835) Karališkasis paviljonas Braitone (1815-1818). Nashas be jokiu kompleksų, žaismingai interpretavo Indijos stilistiką pagal užsakovo pageidavimą. Tokią interpretaciją istorikas ir meno teoretikas Nicolous Pevsneris vadina indiškąja gotika. Be jokios logikos perdirbinėjami graikų šventovių, romėnų pirčių (termų), gotikinės architektūros pastatai, jų interjerai, kuriuos bandoma pritaikyti kitos paskirties pastatams — geležinkelių stočių, prekybos namų, bankų ir pan.

Įsivyrauja stilių mišinys — eklektika, istorizmas. Europos šalyse istorizmas išryškėjo skirtingai, nes skirtingos buvo ir kiekvieno krašto istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje romantiškas dėmesys nukrypo į gotiką, ankstyvąjį renesansą, keltų kultūros paveldą. Į karalienės Viktorijos rūmų aplinką grižo Elžbietos I laikų dvasia su gyva viduramžių, renesanso kultūra, literatūra, muzika. Aukštuomenės salonuose skambėjo XVI amžiaus pabaigos dainų ir kompozicijų liutniai kūrėjo Johno Dowlando (1563-1626) muzika. Atgimė Elžbietos laikų sakralinės muzikos pradininko, psalmių, madrigalų kūrėjo Williamso Byrdo (1543-1623) muzika. Henry Purcellio (1659-1695) muzika jaunajai kūrėjų kartai asocijavosi ne tik su viduramžių krikščioniškosios civilizacijos idealais, bet padėjo atsigręžti į romėnų epą, Vergilijaus herojinę poemą Eneida. Purcellis Eneidos pagrindu parašė operą Didona ir Enejas.

Neoklasicizmo stiliaus įtakos

Kiekvienas architektūrinis stilius įneša naujų mados vėjų ne tik pastatų fasaduose ar interjeruose, bet ir balduose, drabužiuose ir net šukuosenose. Taigi šiuo straipsniu bus siekiama bent šiek tiek priartėti prie stiliaus, kuris sugrąžino pasauliui antrą senovės Graikijos statinių etapą.
Kokie principai apibrėžia neoklasicizmo stilių? Pats terminas susideda iš dviejų žodžių junginio „naujas + klasicizmas“. Taigi bene iš karto prieš akis išnyra senieji Atėnų Akropolio pastatai, galingos trikampius frontonus remiančios kolonos ir balti, vėjyje besiplaikstantys drabužiai. Taip, visa tai tarsi piešia senąjį antikinio pasaulio vaizdą, tačiau kur atgimė neoklasicizmo stilius ir kas tam turėjo didžiausią įtaką?
Dar kitaip neoklasicizmas vadinamas neograikiškuoju stiliumi, o susiformavo jis palyginti neseniai – XVIII a. II pus. – XIX a. pr. Tuo metu įsivyravo priešingos baroko ir rokoko stiliui idėjos, kurias įkvėpė Šviečiamasis amžius. Tuo metu tapo būdingas racionalizmas, aiškios bei harmoningos formos, o įkvėpimo šaltiniu tapo senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų architektūra ir dailė. Susidomėjimą antikos menu dar labiau sužadino Pompėjos atradimas ir Herkulanumo kasinėjimai Italijoje. Siekta praeities meną pažinti iš pirminių šaltinių. Taigi pagrindiniai principai užsimezgė XVIII a. Romoje, kilus susidomėjimui archeologiniais radiniais, antikinių pastatų restauravimu, senienų prekyba, antikinės dailės kolekcionavimu. Kūrybinių postūmių suteikė italų grafiko, archeologo ir architekto Giovanni Battistos Piranesi fantastiniai metalo raižiniai senovės romėnų architektūros motyvais. Stilius greitai paplito daugelyje Europos šalių, tik kiekvienoje jų įgavo regioninių savitumų.
Teoriją šioje srityje plėtojo Johanas Winckelmannas, Antonas Raphaelis Mengsas, Antoine‘as Quatremere‘as de Quincy. Kertiniais grožio principais skelbta darna ir paprastumas. Dailininkai raginti pasikliauti protu, vengti atsitiktinumo, laikytis apibrėžtų kūrybos taisyklių, idealizuoti gamtą – rinkti gražiausias jos dalis ir taisyti netobuląsias. Stilius buvo gyvybingas iki XIX a. 3 dešimtmečio kuomet sumišo su romantizmo bruožais ir buvo nustelbtas istorizmo, eklektikos ir realizmo reiškinių.
Architektūrai daug įtakos turėjo teorija, kuri statinių grožį siejo su simetrija, euritmija, darna ir tikslingumu. Neoklasicizmo pastatai dažnai stačiakampiai ar centriški, išryškintos architektonikos, monumentaliųjų formų, lygių vienspalvių plokštumų ir taupios puošybos. Tai vyravo ne tik architektūros mene, tačiau net įvairūs baldai, spintos ar net pirmosios biuro kėdės, puošusios darbo kabinetus, buvo kuriamos atsižvelgiant į iš naujo atgimstančias antikines tradicijas. Pastatams būdingas dorėniškas, jonėniškas, korintiškas orderiai, iškilmingi, portikais ir frontonais dekoruoti portalai.
Vaizduojamojoje dailėje plėtoti istorinis, mitologinis, alegorinis žanrai bei portretas. Švietėjų ideologijos ir Didžiosios prancūzų revoliucijos įkvėpti dailininkai susidomėjo herojine pilietine tematika. Skulptoriai ir tapytojai vengė vaizduoti žmogaus jausmus, galinčius sudrumsti kūrinio harmoniją. Svarbiausia didinga ramybė, pusiausvyra ir aiškumas. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, santūriomis spalvomis, skulptūroje – kruopščiu modeliavimu ir tektoniškais tūriais.
Neoklasicizmas pasireiškė tiek eksterjeruose, tiek interjeruose, todėl net spintos indams ar knygoms buvo specialiai gaminamos, kad puikiai derėtų prie naujojo stiliaus formų ir tendencijų. Taigi apibendrintai galima teigti, kad neoklasicizmo stilius labiausiai pasireiškė ne tik architektūroje, tačiau ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, interjerų įrangoje, baldininkystėje ir net keramikoje.
Lietuvoje neoklasicizmo stilius plito nuo XVIII a. 8 dešimtmečio, o garsiausiais meistrais neabejotinai laikomi Martynas Knakfusas, Augustinas Kosakauskas, Karolis Podčašinskas, Mykolas Šulcas. Brandžiausias formas ateities kartoms paliko Lauryno Gucevičiaus architektūriniai užmanymai ir žymiausi jo kūriniai: Vilniaus katedra ir Verkių rūmai, o dailėje labiausiai išryškėjo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai, kurių dalį galime pamatyti toje pačioje Vilniaus šventovėje pakėlę akis į dangumi ištapytą Kazimiero koplyčios skliautą.

Baldai nuo viduramžių iki dabar

Namų dekoras ir interjero planavimas, kai kuriems žmonėms yra gyvenimo būdas iš kurio uždirbami didžiuliai pinigai. Visgi didžioji dauguma žmonių neturi ar nenori mokėti pinigų interjero planuotojams, o tiesiog patys perstato savo baldus, kas mano supratimu yra protingiausias sprendimas. Bet ar kas nors žinojo, kad viduramžių Europoje baldai buvo pernešinėjami iš kambario į kambarį dėl to, kad gąsdindavo žmones. Apie įdomybes susijusias su baldais ir bus šis straipsnis.

Tarp 1100 metų ir 1500 metų gotikinėje Europoje baldai buvo dideli ir sunkūs. Baigiantis šiai epochai, kėdžių, stalų ir lentynų stilius tapo gana pompastiškas papuoštas įvairiais ornamentais. Šis didingumas persidavė iš bažnytinių baldų puošybos. Taip pat dabar, kone atskira baldų atšaka pavirtę virtuvės baldai, buvo laibai paprasti, o apie biuro baldus iš vis nebuvo kalbos, kadangi didžioji dalis to laikmečio gyventojų dirbo fizinį darbą. Gotikiniu laikotarpiu paprastų gyventojų namuose baldai iš vis buvo retai aptinkami.

Populiariausias gotikinio laikotarpio baldas buvo skrynios. Ant šių dienomis žmonės sėdėdavo, o naktimis netgi miegodavo. Skrynios buvo tokios plačios, kad ant jų tilpdavo vienas žmogus. Jose taip pat buvo laikomas šeimos turtas, taigi miegodamas ant skrynios žmogus saugodavo savo pinigus ar rakandus.

Kėdės viduramžiais buvo naudojamos tik bažnyčiose, kunigams atsisėsti. Dėl tuo metu vyravusios pompastikos bažnyčiose kedės būdavo papuošiamos įvairiais ornamentais, dažniausiai pasiskolintais iš gamtos. Vėliau karalių rūmuose paplito kėdės, puoštos skolintais ornamentais: kiniškais, indiškais, afrikietiškais. Bėgant amžiams išpopuliarėjo kėdžių puošyba naudojant dekupažo techniką, tokios kėdės buvo paplitę karališkuose rūmuose.

Vėliau atsiradus turtingajam sluoksniui, turiu omenyje pirklius, baldai išplito ir į šių namus. Įdomu, kad būtent pirklių namuose baldai pradėti apvilkinėti užvalkalais norint apsaugoti ornamentinę puošybą. Tik gerokai vėliau, maždaug 18 amžiuje, baldai su užvalkalais pradėti naudoti dėl to, kad ant tokių komfortiškiau ir patogiau sėdėti. Įdomu, kad siuvėjai buvo kviečiami į namus išmatuoti baldų ir vėliau atsigabenę reikiamą kiekį medžiagos apsiūdavo baldus.

Interjero dizainas gerokai pasikeitė trečiajame 20 amžiaus dešimtmetyje atsiradus šaldytuvams ir dujinėms viryklėms. Iki to buvę nesvarbūs virtuvės baldai sudomino baldininkus. Kaip tik tuo laikotarpiu išsivystė ir masinė baldų gamyba. Fabrikuose gaminami baldai buvo gana nuobodūs ir paprasti, dingo ornamentinė puošyba, buvo naudojamos paprastos pastelinės spalvos, taip siekta supaprastinti gamybos procesą. Apskritai tuo laikotarpiu natūrali medžio spalva išgyvendinta iš namų, netgi grindys buvo dengiamos įvairiomis kiliminėmis dangomis.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose išpopuliarėjo sienų puošybą tapetais. Baldų gamyboje komfortas tapo svarbiausiu faktoriumi. Tuo metu galiojo šūkis „grįžęs namo įsitaisyk ant sofos ir žiūrėk televizorių“. Taip pat keičiantis darbo pobūdžiui atsirado poreikis ir kitokiems baldams ne vien namuose. Biuro baldai įmonėse atspindėjo jų turtinę būseną, taigi kompanijos varžėsi, kurios interjero dizainas yra geresnis, baldininkams tai tapo puikia proga užsidirbti.

Šiuolaikiniame interjero dizaine sunku rasti vieną stilių. Parduotuvėse galima rasti įvairių baldų, nuo ornamentika puoštų iki modernių, griežtų linijų. Skirtingai nuo viduramžių, virtuvės baldai užima svarbią dalį namų interjero dizaine. Virtuvės integruojamos į gyvenamąsias patalpas. O štai biuro baldai skirtingai nuo 7 – 8 dešimtmečių naudojami ir namuose, kuriuose dažnai yra įrengiami darbo kabinetai. Tai įtakojo besikeičianti darbo rinka, kuri dabar leidžia darbuotis ir namuose.

Štai tiek tos istorijos apie baldus ir jų pritaikymą nuo viduramžių iki mūsų laikų.

Dizaino tendencijos istorinių atradimų metu

XVIII amžiaus pabaigoje prasidėję Napoleono žygiai į Egiptą ir kitas Artimųjų Rytų šalis, iš jų atsivežtas karo gro­bis buvo savotiškas pirmasis impulsas domėtis praeities kul­tūromis. Imperatoriaus rūmuose atsirado baldai, primenan­tys senovės Egipto valdovų krėslus, Romos didikų gultus su įvairiomis puošniomis detalėmis, žvėrių letenomis, mitolo­ginių sparnuotų būtybių figūromis.

Tikrąsias praeities kultūrų paslaptis atskleidė mokslinin­kų ekspedicijos, archeologiniai kasinėjimai, perskaityti se­nųjų civilizacijų kūrėjų rašmenys. Architektūroje tiesiog kopijuoja­mi graikų statiniai, jie skatino domėtis dorėniškojo orderio proporcijomis.

Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, balduose, smul­kiojoje dekoratyvinėje dailėje.

XIX amžiaus pradžioje išsiskleidė gausybė stilių bei jų samplaikų, kurie prikėlė įvairius praeities meno istorinius klodus. Istorizmui pradžią davė ampyro stilius, kurio ištakos siekia Liudviko XVI laikus, o galutinai šis stilius įsitvirtina XIX amžiaus pradžioje. Formavęsis imperatoriaus rūmų aplinkoje, Napoleono imperijos laikais (1804-1815), jis dirbtinai stengėsi pabrėžti valdovo didybę, išskirtinumą.


Ampyro stiliaus kūriniuose gausu Egipto valdžios simbolinių atributų, graikų ir romėnų ar­chitektūros detalių, dekoratyviojo meno pavienių elementų pakartojimų, ornamentikos. Interjerai pabrėžtinai iškil­mingi, puošnūs, lovos apgaubtos sunkiomis drapiruotomis užuolaidomis. Biuro baldai, o tiksliau tuo metu dar tik darbo kabinetų ir namų baldai buvo puošiami bronziniais laurų vainikais, simbolizuojančiais pergalę, sfinksų, sparnuotų liūtų figū­romis, kurios savo neproporcingu dydžiu kartais užgožia net patį baldą. Vietoj aiškių stalo konstrukcijų atsiranda antikinių šventovių kariatidės, kėdžių kojelės užbaigiamos bronzinėmis žvėrių letenomis. Galima teigti, kad ampyras žengė pirmą žingsnį eklektizmo linkme.

Stilius, išryškėjęs imperijos laikais, karališkai puošniai vai­nikuoja ir užbaigia šviečiamojo laikotarpio pabaigoje susi­formavusį klasicizmo stilių.

Pompastiškas puošybiškumas XIX amžiaus viduryje gauna įvairiausių formų, kuriose yra antikinio, gotikos, renesanso, baroko bei rokoko meno bruožų. Formuojasi romantizmo išprovokuoti neogotikos, neorenesanso, neobaroko ir panašūs stiliai. Ampyras paliko ryškų pėdsaką interjero įrangoje, balduose, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje, porceliano, stiklo dirbiniuose. Visam XIX amžiui bū­dinga istorizmo dvasia.

Iškilusiai naujai valdančiajai buržua­zijos klasei nerūpėjo estetikos, stiliaus vienovės problemos, neturėdama gilių savo kilmės šaknų, nesuprasdama stilių grožio esmės, buržuazija iš architektūros reikalavo įspū­dingai puošnių, nesvarbu kokio stiliaus, pastatų, tuo norėdama neatsilikti nuo aristokratijos gyvenamosios aplin­kos. Jau ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje pastebimas monumentaliųjų architektūrinių formų smukimas, meno formų susmulkėjimas. Architektūra praranda antikiniame pasaulyje egzistavusią loginę, funkcinę ir, žinoma, statinio konstrukcijos estetinę prasmę.

Ketvirtajame dešimtmetyje ryškiausias neogotikos idėjų propaguotojas, teoretikas ir architektas A. W. N. Puginas pabandė teoriškai krikščionybės idėjas susieti su gotika ir praktiškai jas įgyvendinti architektūroje. Grįžtant į XVIII amžiaus pabaigą, neogotikos pavyzdžių aptinkama nuo architektūros statinių, interjerų iki smulkiausių aplinkos objektų. Baldų pavyzdžiuose iš Strawberry Hill rūmų aki­vaizdžiai matyti gotikinės architektūros elementų. Karalienės Viktorijos psalmynas, apipavidalintas Oweno Joneso, tik patvirtina, kaip atidžiai buvo mokomasi iš vidur­amžių menininkų kurtų kompozicijų, puošybos, šrifto sub­tilybių.

Žymus prancūzų eklektikos, neobaroko atstovas architektas Charles'is Garnier (1825-1898) suprojektavo ne vieną puošnų pastatą Paryžiuje, Monte Karle. Pagal jo pro­jektą pastatyti neobaroko stiliaus Paryžiaus operos rūmai (1861-1874) su gausiai skulptūrinių lipdinių dekoruotu fasa­du ir puošniais, pompastiškais interjerais atspindi prancūzų karališkos istorinės praeities dvasią.

XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vidurio Europoje įsitvirtina demokratiškesnė ampyro forma - bydermejeris. Ši sąvoka dažniausiai vartojama apibūdinant baldų stilisti­ką. Bydermejerio stilius ypač paplito Vokietijoje ir Austrijoje buržuazijos, miestelėnų sluoksniuose, vėliau - Skandinavijos kraštuose. Ampyras asocijuojasi su Napoleono imperijos kles­tėjimo laikotarpiu, o bydermejeris galėtų būti aktyvių, prak­tiškų, pasiturinčių miestelėnų, biurgerių (vok. Burger- miestietis, buržua) skonio, gyvenimo būdo sinonimas.

Ar biurai ateityje išnyks?

Per pastaruosius 20 metų mūsų namus ir darbo vietas pasiekus kompiuteriams ir internetui riba tarp namų ir darbo vis mažėja. Tyrimai rodo, kad daugiau nei trečdalis žmonių kartais atlieka darbus namuose, o vis daugiau jaunų specialistų darbui namuose teikia pirmenybę. Tuo tarpu būsimoji darbo jėga – šiandieniniai studentai dažniau ieško darbo, kurį galėtų atlikti tik nepalikdami namų. Atrodo, kad artėja seno gero įprasto darbo biure pabaiga.

Ar visada paliekate savo darbą numatytu laiku? Apie 30% Jungtinėse Amerikos Valstijose apklaustų įvairių įmonių darbuotojų teigė, kad dažnai jiems tenka pasilikti po darbo arba atlikti kai kuriuos darbus namuose. Tai tik įrodo, kad riba tarp namų ir biuro darosi vis blankesnė. Didžiausią įtaką šiam pasikeitimui padarė technologijų pažanga.

Prieš 20 metų daugelio profesijų atstovai neturėjo kitos išeities, kaip tik dirbti biure. Tik biure jie turėjo visą darbui reikalingą įrangą. Ten buvo biuro baldai ir biuro kėdės, kurie buvo pritaikyti konkrečių profesijų darbui. Pavyzdžiui architektai turėjo dideles braižymo lentas, o reklamos tekstų kūrėjai, knygų, žurnalų ir laikraščių leidėjai daug dirbdavo su spausdinimo mašinėlėmis, dailininkai su drobėmis.



Šiandien daugeliui žmonių atlikti visus šiuos darbus užtenka tik kompiuterio. Kompiuteris tapo pagrindine darbo priemone. Architektai kuria brėžinius naudodami specializuotas kompiuterines programas, reklamų kūrėjai ir redaktoriai redaguoja tekstus kiekvienam moksleiviui pažįstamomis programomis, o šiandieninis dalinininkas nebūtų vertas dailininko vardo jei nesugebėtų meistriškai valdyti bent kelių sudėtingesnių vaizdo redagavimo programų.

Vienos iš populiariausių priežasčių, kodėl žmonės renkasi darbą namuose yra galimybė laisvai paskirstyti savo laiką. Žmonės gali patys pasirinkti, kada jiems geriausia atlikti sutartus su darbdaviu darbus, kada jie gali eiti sportuoti ar pasiimti vaikus iš darželio ar mokyklos. Jauniems žmonės svarbu laisvė. Daugelis įžvelgia galimybes keliauti ir dirbti vienu metu. Tuo tarpu 56% apklaustų vidutinio lygio vadovų mano, kad nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai dirba produktyviau.

Naujausi tyrimai taip pat atspindi dar įdomesnes tendencijas. Didžioji dalis jaunų amerikiečių pripažįsta, kad darbe nori turėti galimybę naudotis socialiniais tinklais, kaip Facebook ar Twitter. Net 60% studentų teigia, kad jiems ši galimybė svarbiau už žadamą atlyginimą.

Remiantis JAV vykdytais tyrimais dirbti nuotoliniu būdu dažniau renkasi mažesnių miestų gyventojai. Darbas nuotoliniu būdu jiems suteikia galimybę uždirbti daugiau nei leidžia vietinė ekonominė aplinka. Vis dėl to tarp didžiųjų pasaulio miestų gyventojų taip pat pastebima tendencija rinktis nuotolinį darbą. Didžiųjų miestų gyventojų pasirinkimą dirbti iš namų lemia didelės keliavimo išlaidos. Niu Jorke ar Londone kelionė iki darbo gali trukti net kelias valandas. Geriau jas išnaudoti darbui, o ne sėdėjimui pilname žmonių metro vagone ar autobuse. Šios kelionės būna ypač nemalonios per didžiausius žiemos šalčius ir vasaros karščius.

Nuo naujausių tendencijų neatsilieka Forbes 500 sąrašo įmonės. 56% galingiausių pasaulio įmonių vadovai teigia, kad virtualiuose biuruose dirbančių jų įmonės darbuotojų skaičius artimiausiais metais augs.

Panašu, kad patogūs biuro baldai ir biuro kėdės greitai nebus būtina investicija norint kurti savo verslą. Didelė dalis darbuotojų galės dirbti iš namų. Galbūt jie net priešinsis, jei darbdavys galvos priešingai.

Taigi, stebėkite naujausias tendencijas ir būkite pasiruošę kitais metais daugiau dalyvauti pasitarimuose su kolegomis ar savo įmonės darbuotojais naudojant skype ar kitas telekonferencijų programas. 75% Forbes 500 sąrašo įmonių planuoja investuoti būtent į telekonferencijų sistemas savo įmonės viduje.

Patraukliausios dirbti pasaulio kompanijos

Kiekvienas karjerą pradedantis žmogus svajoja tapti geriausiu savo srities specialistu. Tiesa, geriausiu niekada netapsi dirbdamas atsiliekančioje kompanijoje. Kopiant karjeros laiptais svarbu ne tik žmogaus asmeninės savybės, bet ir kompanija, kurioje jis pasiryžo augti ir siekti karjeros. Šiame straipsnyje pristatome darbuotojų geidžiamiausias kompanijas.

Pirmąją vietą užima Google – paieškos gigantas. Google pasirūpino, kad visi žinotų apie išskirtinius jų biurus, kurie kartais primena ne rimtos organizacijos būstines, o vaikų žaidimo aikšteles. Būtent dėlto, kad biuro baldai, biuro kėdės ir visi kiti ten esantys įrenginiai atrodo žaismingai, kelia kūrybiškumą ir geras emocijas, ten nori dirbti patys geriausi šiandien universitetus paliekantys studentai.



IBM 2011 metais buvo antrasis pasaulyje geidžiamiausias darbdavys. IBM galima pavadinti šios informacinių technologijų srities kompanija – veterane. IBM istorija prasideda 1911 metais, prieš 101 metus. Tuomet susijungus trims Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijoms atsirado Computer – Tabulating – Recording Company, jai 1933 metais buvo suteiktas dabartinis pavadinimas – IBM. Tikriausiai į šią kompaniją daugelį suvilioja pirmiausia labai gerai žinomas ir daug metų vertinamas vardas. 100 metų patirtis gaminant kompiuterius yra išskirtinis dalykas. Tuo tarpu šiandieniniai IBM kompanijos biurai, biuro baldai yra modernūs, bet ne tokie išskirtiniai, kaip jaunesnių technologijų kompanijų.

Microsoft – tai kompanija, kuri išlaiko lyderių pozicijas stacionarių kompiuterių programinės įrangos srityje, bei aktyviai veržiasi į kitas sritis. Visi žaidimų mėgėjai gerai žino XBOX ir Kinect, o mobiliųjų įrenginių gerbėjai laukia naujųjų Windows 8, kurie bus daug patogesni naudoti liečiamus ekranus turinčiuose renginiuose. Microsoft pritraukti naujus kūrybiškus žmones leidžia gerai žinomas vardas ir inovatyvių projektų įvairovė. Microsoft šiandien labai aktyviai kuria naujus projektus, apie kuriuos dar tik sklando mįslingi gandai.

Daugelis perspektyvių jaunų specialistų nori prisidėti prie BMW automobilių kūrimo. Būtent ši kompanija užima ketvirtąją vietą pasaulio geidžiamiausių kompanijų olimpe. BMW sparčiai plečiasi į naujas augančias rinkas, todėl per paskutinius 10 metų susidūrė su rimta kvalifikuotų darbuotojų stoka. Kompanijos sprendimas buvo vykdyti ilgalaikę darbuotojų ugdymo programą. BMW šalyse, kuriose vykdo gamybą, aktyviai bendradarbiauja su universitetais, iš kurių gali prisitraukti jaunus specialistus ir jų ugdymų užsiimti patys.

Intel gamina populiariausius pasaulyje procesorius. Ilgą laiką ši kompanija garsėjo spartietiška ofiso aplinka. Paprastos biuro kėdės ir baldai, mažos erdvės, maži langai, baltos sienos, medinės grindys. Nors šios kompanijos sukuriamos technologijos greitai žengė į priekį pagrindinių būstinių aplinka liko tokia pati. Daugelyje biurų visame pasaulyje baldai nebuvo keisti net kelis dešimtmečius. Tiesa, visai neseniai Intel nusprendė pakeisti situaciją. Auganti konkurencija dėl geriausių darbuotojų privertė šią kompaniją daug rimčiau pažvelgti į darbo aplinką. Taigi, šiandien biurai turi didelius langus, pro kuriuos patenka saulės šviesa, darbuotojai gali mėgautis didelėmis biuro erdvėmis. Taip pat kiekviename biure darbuotojai gali vaišintis nemokama kava.

Japonų gigantas Sony yra 6 vietoje. Nepaisant to, kad Sony šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus, šioje kompanijoje vis dar dirba daug labai aukštos kvalifikacijos specialistų. Sony taip pat garsėja inovatyviomis technologijomis. Ši kompanija pirmauja robotų kūrimo srityje, kuri jau artimiausiu metu gali tapti labai perspektyvi ir nešanti daug pelno.

Apple tarp pasaulio geidžiamiausių darbdavių yra septinta. Ši kompanija, šiandien diktuoja madas mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių srityse. Taigi, nenuostabu, kad daug jaunų perspektyvių žmonių nori šioje kompanijoje dirbti. Vis dėlto pasauliniame kontekste ji užima tik 7 vietą.

Apie ką „kalba“ vadovo kabinetas?

Pirmą kartą lankantis naujuose namuose užtenka poros žvilgsnių, kad iš vyraujančio interjero susidarytum nuomonę apie ten gyvenančius žmones. Dažniausiai būtent pirmasis įspūdis būna labai stiprus ir reikšmingas. Taigi jei svetainėje puikuojasi odiniai baldai, pamanysime, kad žmogus mėgsta eleganciją ir nori apie save sudaryti solidų įspūdį. Jei pasirenkami tikro medžio baldai, tai išreiškiamas gamtos ir natūralumo jausmas. O apie ką byloja biuro baldai? Juk dažnai ši erdvė yra griežta ir jaukumu spinduliuoja labai retai. Nuomonę apie įmonę formuoja pirmieji pokalbiai su administratore ar sekretore, tačiau labai svarbu yra tai, kokią erdvę pamato klientai atvykę į biurą. Biuro įrengimas yra ne ką mažiau sudėtingas dalykas, nei pats darbo procesas jame. Taigi, kaip turėtų atrodyti biuro patalpos ar biuro baldai? Vieningo atsakymo tikrai nėra, nes visuma priklauso ne vien nuo interjero dekoratoriaus ar užsakovo vizijų, tačiau ir nuo planuojamos tose patalpose darbo specifikos. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra kuriamas tik tai erdvei skirtas, specifinis ir išskirtinis interjero stilius. Jei planuojama įmonės veikla susijusi su reklama ar dizainu, tai jos patalpos bus žymiai spalvingesnės ir margesnės, nei tarkim banko ar advokatų kontora.
Pati įmonė renkasi kaip nori save reprezentuoti ir pateikti vartotojui, tačiau negalima pamiršti ir ten darbus atliksiančių darbuotojų. Todėl visi kabinetai turi būti parenkami labai atsakingai, nes tuo to pasirodo priklauso ir darbo našumas. Vieną svarbiausių vaidmenų ofiso aplinkoje atlieka biuro baldai. Būtent baldų dėka kuriami didieji sprendimai interjere ir kuriamas jaukumas ne tik ten dirbantiems, bet ir apsilankantiems klientams. Bene daugiausiai dėmesio interjero prasme susilaukia vadovo kabinetas. Turbūt visi žino, kad vadovo kabinetas būna gražiausias visoje įmonėje. Dažniausiai tam parenkama rami, netriukšminga pastato dalis ir neretai su geriausiu vaizdu pro langą. O visa tai dėl labai paprastos priežasties, juk niekas nenorėtų, kad direktorius būtų irzlus ir pavargęs. Pastaruoju metu bandoma laužyti įsigalėjusius stereotipus ir vadovo kabinetas jau dažnai nėra išskirtinis ir prabangus. Bandoma eiti prie to, kad visi įmonėje turi būti vienos, bendros komandos nariai ir tik nedidelis išskirtinumas suteikiamas vadovo darbo erdvei. Kabinete siekiama išlaikyti bendras detales ir rasti sąsajų su paprastu darbuotoju. Tačiau visgi ši erdvė turėtų išsiskirti iš bendros pilkų kabinetų masės, juk būtent čia sudaromos didžiausios sutartys, pakviečiami išskirtiniai klientai ir vyksta rimtos derybos. Direktoriaus kabinetui būtinas solidumas, nes jo dėka kuriamas ir formuojamas autoritetas, tačiau nevertėtų apsiriboti vien griežta ir formalia aplinka. Neįtemtam, neformaliam bendravimui padės nedidelė jauki erdvė, įrengta šalia darbo vietos ir net visuomet žaliuojanti kambarinė gėlė suteiks subtilumo ir namų paprastumo.
 Jei įmonė nedidelė, dažnai vadovas dirba net toje pačioje erdvėje kaip ir kiti darbuotojai, tačiau jei kapitalas metinėse finansų ataskaitose spindi nulių gausa – vadovo kabinetas be abejo bus pati išskirtiniausia visos įmonės vieta. Tokiu atveju pasireiškia ne tik darbinės erdvės būtinumas, bet ir vidinės pačio vadovo savybės. Jei jis mėgsta medžioti, tai ir darbo vietoje puikuosis laimikių iškamšos, jei domisi greitais automobiliais – tai ir darbo kėdė gali būti pagaminta tarsi lenktyninio bolido pasostė. Neabejotinai, darbo vieta reprezentuoja visą įmonę. Taigi jei esate architektas ar programuotojas – dirbsite neutralioje, netrikdančioje erdvėje, o jei dizaineris – genealias idėjas generuosite spalvotoje ir darbui įkvepiančioje erdvėje.

Praeities nuoskaudos dabarties veiduose

Trumpam nusikelkime keliais šimtmečiais į praeitį ir mintimis pasivaikščiokime po gražiausius ir ištaigingiausius Europos dvarus. Akyse mirga margaspalviai gėlynai, nosį vilioja įvairių rūšių rožių kvapai. Parkuose žaliuoja įvairių formų krūmai bei pilni paukščių dainos šlama medžiai. Vingiuoti ir tiesūs takai veda paslaptingomis alėjomis, kol akį patraukia šviesūs ir didingi dvarų rūmai. Tai ne kas kita, kaip žymiausių architektų bei meistrų minčių ir idėjų įamžinimas.
Be abejo, visoje šioje prabangoje yra puikybės ir dažnai tuštybės persmelktų kertelių, tačiau pamėginkime pažvelgti grožio ir harmonijos kampu. Juk ne be reikalo apie tokias įstabias vietas susitelkia gražiausios tautos pasakos, legendos ir padavimai. Juk žmogų visuomet traukia tai, kas kažkiek paslaptinga ir nesuprantama. Aukščiausios tvoros nuo paprastų akių slėpdavo preciziškai sutvarkytus ir dvaro paslaptis saugančius parkus, o rūmų mūrai sugerdavo visas intrigas, sąmokslus ir džiaugsmus.
Dvaras visuomet buvo aukštosios kultūros ir inovacijų centras, todėl jame būdavo didžiausios bibliotekos, naujausi išradimai bei gražiausi baldai. Baroko laikotarpiu ypač mėgtas vienas iš fortepijono prototipų – klavesinas. Jo ypatingi muzikos garsai puikiai derėjo su grakščiu it lakštingala moters balsu. Knygų skaitymai balsu prie parke neramiai čiurlenančio upelio ar raminantys gamtos peizažų tapymai – visa tai buvo turtingo gyvenimo pramogos. O kur dar gausios ir prašmatnios puotos, kuomet kiekviena dvaro dama stengdavosi pademonstruoti vis didesnę savo siuvėjo išmonę bei vyro atlapą jai piniginę.
Šiandien visa tai jau praeitis ir tokios vizijos tik romantiški pamastymai. Daug kas prarasta didžiųjų karų metu, daug kas sunaikinta pavydžios žmogaus rankos ir reformų metu. Tačiau tikri praeities saugotojai tebėra muziejai. Juose praeitimi kvepia senoviniai baldai ir rekonstruotos suknelės, damų papuošalai ir knygų kolekcijos.
Viskas buvo tikra, viskas – natūralu. Baldai iš tikros medienos, indai iš porceliano ir krištolo, o knygos išpuoštos dailiais odos viršeliais. Prašmatnūs dvarų darbo kabinetai alsavo politikos, mokslo bei žinių svarba. Visa tai atsispindi ir šiuolaikinėse kontorose, kur dažnai svečius pasitinka odiniai ir solidūs biuro baldai, tik knygos pakeistos vienu nedideliu, bet visą pasaulį talpinančiu daiktu – kompiuteriu.


Žmonijos pažanga šiandien leidžia kiekvienam prisiliesti prie tuometės istorijos ir knyga jau nėra tokia reta prabangos prekė kaip anksčiau. Dabar kiekvienas gali būti sau ponas ir mėgautis tokia prabanga, kokią geba susikurti, tačiau niekur nepabėgome nuo vergijos pančių. Nors dabar mums nereikia lenkti nugarų dvarininkų laukuose, tačiau parsidavėme pinigo vergijai. Iš tos praeityje būtos stokos ar iš to staigaus ir didelio laisvės pojūčio pradėjome parduoti patys save.
Dažnai vyresni žmonės klausia, kur ritasi pasaulis. Atsakymas tam paprastas ir kartu labai sudėtingas. Mes keliaujame po svečias šalis bandydami uždirbti visus pasaulio pinigus, atsiduodame mados šaukliams norėdami pasipuikuoti brangiais automobiliais, nors namuose skaičiuojame pinigus pigesnei duonai. Investuojame į savo kūną įvilkdami jį į brangius skudurus, tačiau pamirštame gera knyga praturtinti savo sielą. Išsižadame savo namų, apleidžiame tautą, tačiau nuo savęs pabėgti taip ir nesugebame.
Visuomet kaltiname kitus, tačiau nematome savyje nešiojamo nepasitenkinimo akmens, kuris, kad ir kur bebūtum vis slėgs Tavo širdį ir kartins sielą. Visas pasaulis pastatytas ant didelių norų, tačiau kartais savo pasaulį pastatome ant vieno banknoto. Kiekvienas turime susikūręs savo vertybių sistemą, tačiau vieni žmonės laimingi, o kiti ne. Ir net jei atėjus pavasariui ir girdint kaip už lango pradeda čiulbėti paukščiai, nesinori šypsotis, nes gaunate per mažą algą, susimąstykite, ar dar turite kuo daugiau, o ne pinigu pasidžiaugti...

Kokią vietą dizainas užima šiuolaikinėje visuomenėje?

Dabartinė visuomenė intensyviai veikiama konkurencijos, globalizacijos ir kitų veiksnių vis labiau tampa komercializuota, sumaterialėjusi ir iškreipia pagrindinius estetiškumo ir funkcionalumo dizaino principus. Pats dizainas tampa dabartinės, vartotojiškosios visuomenės atspindžiu ir kai kuriais atvejais netgi reklama. Svarbu nepasiduoti masinės industrijos spaudimui ir dizaineriams išlaikyti tvirtą, pilietišką poziciją bei taip koreguoti dabartinę aplinką.
Iki XX amžiaus pradžios visuomenė buvo išlaikiusi natūralų ryšį su gamtine aplinka. Tačiau tas ryšys su laiku vis labiau silpo. Į kasdienį gyvenimą vis labiau skverbiasi įvairi technika palengvinanti gyvenimą ir pats žmogus pradėjo naikinti tai, ką gamta kūrė milijonus metų, pats to nesuprasdamas. Dėsnių ir logikos nepaisymas žmoniją privedė prie visiškai nutrūkusių prigimtinių žmogaus ir gamtos ryšių. Vakarietiškas pasaulis turėtų daugiau pasimokyti iš Rytų šalių, kuriose civilizacijos vis dar laikosi ant tradicinių, ryšių su gamta nenutraukusių pamatų. Japonų tradiciniais kultūros dizaino kriterijais išliko estetiškumas, minimalizmas bei funkcionalumas. Panašūs bruožai nuo seniausių laikų buvo ir Skandinavijos šalyse. Dėl to dizaino principai japonų ir skandinavų šalis iki šiol šiek tiek sugretina.
Šiuo metu architektai dažnai atlieka tik tarpininko vaidmenį ir padeda sujungti racionalaus mokslo, technikos, pramonės ir meno vaidmenis į naujas meno formas. Po Antrojo pasaulinio karo dizainas buvo suvokiamas ne vien kaip kūrybinis projektavimas, kurio metu gimdavo nauji baldai ar kitos idėjos, bet ir kaip ekonominių problemų sprendimas. Dizainerių kūryboje atsirado vietos naujoms meno formoms, atsiskleidė naujos darbo kryptys. Pramoninis dizainas glaudžiai siejosi su masine gamyba, o individualios kūrybinės išraiškos suteikė galimybę laisvai kurti ir nepriklausyti nuo gamintojo.
Daugelyje kitų šalių spaudimą daro amerikietiškoji pramonė ir vartotojiška kultūra. Dizaino sprendimai atspindi ne tik evoliucijos keitimosi tendencijas, bet ir sudaro bei formuoja materialiąją žmogaus aplinką. Idėjinės ir pirminės dizaino užuomazgos slypi meno ir technologijų sintezėje, todėl kūrėjų vaidmuo yra labai atsakingas ir svarbus. Pats žodis dizainas daugelyje kalbų yra suprantamas ir apibrėžiamas skirtingai, dėl to net jo vieta visuomenėje yra sunkiai suvokiama. Daugelis žymiausių XX amžiaus dizainerių buvo baigę architektūros studijas ir dėl to dažnai buvo paplitusi nuomonė, kad tik architektai gali gerai perteikti dizaino esmę. Pats žodis design anglų kalboje yra aiškinamas labai plačiai, tai reiškia ir piešti, ir braižyti, ir projektuoti, ir net pasiūlyti sumanymą. O XIX amžiuje, kai Didžiojoje Britanijoje buvo kuriamos pirmosios dizaino mokyklos, jose buvo mokoma tik piešti.
Šiandieniniame amžiuje dizainą suvokiame kaip reiškinį per moderniosios kultūros, meno bei socialinės visuomenės prizmę. Tačiau ne visuomet civilizacija reiškia nenutrūkstamą pažangą. Keičiasi tradicijos, ekonominiai santykiai, papročių ir net vertybių skalės, keičiasi žmonių supratimas ir tam tikrų dalykų vertinimas.
Gyvenimo tempas greitėja, keičiasi estetikos ir meno sampratos, tačiau būties reikmės iš esmės lieka tos pačios. Įvairūs baldai, bei kiti dizaino daiktai nuolatos kūrė žmogaus aplinką ir nuo tos aplinkos priklausė koks bus to žmogaus vidinis pasaulis. Kadaise amatininko kurtus daiktus, šiandien keičia mašinų industrijos daugkartinė estetika. Dėl to kūrėjas turi būti labai pastabus ir jausti savo darbo svarbą prieš dabartinę, vartotojišką visuomenę.
Dizaineris, tai žmogus turintis išskirtinę galimybę kūrybinę mintį paversti materialia išraiška. Projektuotojo kuriami baldai formuoja gyvenamąją žmogaus aplinką ir tuo pačiu tampa neatsiejama bei reikšminga dalimi. Toks pats formavimasis vyksta ir darbo vietoje. Projektuojami tokie biuro baldai, kurių apsuptyje jaučiamasi ir dirbama geriausiai. Kurdamas dizaineris visuomet tarsi balansuoja ant etikos ir estetikos lyno bei atlieka ateities strateginio planuotojo vaidmenį.


Kūrėjo genialumas atsispindi tada, kai kasdienės paskirties daiktai keičia savo funkciją ir tampa meno kūriniais žmogaus aplinkoje.