Apie ką „kalba“ vadovo kabinetas?

Pirmą kartą lankantis naujuose namuose užtenka poros žvilgsnių, kad iš vyraujančio interjero susidarytum nuomonę apie ten gyvenančius žmones. Dažniausiai būtent pirmasis įspūdis būna labai stiprus ir reikšmingas. Taigi jei svetainėje puikuojasi odiniai baldai, pamanysime, kad žmogus mėgsta eleganciją ir nori apie save sudaryti solidų įspūdį. Jei pasirenkami tikro medžio baldai, tai išreiškiamas gamtos ir natūralumo jausmas. O apie ką byloja biuro baldai? Juk dažnai ši erdvė yra griežta ir jaukumu spinduliuoja labai retai. Nuomonę apie įmonę formuoja pirmieji pokalbiai su administratore ar sekretore, tačiau labai svarbu yra tai, kokią erdvę pamato klientai atvykę į biurą. Biuro įrengimas yra ne ką mažiau sudėtingas dalykas, nei pats darbo procesas jame. Taigi, kaip turėtų atrodyti biuro patalpos ar biuro baldai? Vieningo atsakymo tikrai nėra, nes visuma priklauso ne vien nuo interjero dekoratoriaus ar užsakovo vizijų, tačiau ir nuo planuojamos tose patalpose darbo specifikos. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra kuriamas tik tai erdvei skirtas, specifinis ir išskirtinis interjero stilius. Jei planuojama įmonės veikla susijusi su reklama ar dizainu, tai jos patalpos bus žymiai spalvingesnės ir margesnės, nei tarkim banko ar advokatų kontora.
Pati įmonė renkasi kaip nori save reprezentuoti ir pateikti vartotojui, tačiau negalima pamiršti ir ten darbus atliksiančių darbuotojų. Todėl visi kabinetai turi būti parenkami labai atsakingai, nes tuo to pasirodo priklauso ir darbo našumas. Vieną svarbiausių vaidmenų ofiso aplinkoje atlieka biuro baldai. Būtent baldų dėka kuriami didieji sprendimai interjere ir kuriamas jaukumas ne tik ten dirbantiems, bet ir apsilankantiems klientams. Bene daugiausiai dėmesio interjero prasme susilaukia vadovo kabinetas. Turbūt visi žino, kad vadovo kabinetas būna gražiausias visoje įmonėje. Dažniausiai tam parenkama rami, netriukšminga pastato dalis ir neretai su geriausiu vaizdu pro langą. O visa tai dėl labai paprastos priežasties, juk niekas nenorėtų, kad direktorius būtų irzlus ir pavargęs. Pastaruoju metu bandoma laužyti įsigalėjusius stereotipus ir vadovo kabinetas jau dažnai nėra išskirtinis ir prabangus. Bandoma eiti prie to, kad visi įmonėje turi būti vienos, bendros komandos nariai ir tik nedidelis išskirtinumas suteikiamas vadovo darbo erdvei. Kabinete siekiama išlaikyti bendras detales ir rasti sąsajų su paprastu darbuotoju. Tačiau visgi ši erdvė turėtų išsiskirti iš bendros pilkų kabinetų masės, juk būtent čia sudaromos didžiausios sutartys, pakviečiami išskirtiniai klientai ir vyksta rimtos derybos. Direktoriaus kabinetui būtinas solidumas, nes jo dėka kuriamas ir formuojamas autoritetas, tačiau nevertėtų apsiriboti vien griežta ir formalia aplinka. Neįtemtam, neformaliam bendravimui padės nedidelė jauki erdvė, įrengta šalia darbo vietos ir net visuomet žaliuojanti kambarinė gėlė suteiks subtilumo ir namų paprastumo.
 Jei įmonė nedidelė, dažnai vadovas dirba net toje pačioje erdvėje kaip ir kiti darbuotojai, tačiau jei kapitalas metinėse finansų ataskaitose spindi nulių gausa – vadovo kabinetas be abejo bus pati išskirtiniausia visos įmonės vieta. Tokiu atveju pasireiškia ne tik darbinės erdvės būtinumas, bet ir vidinės pačio vadovo savybės. Jei jis mėgsta medžioti, tai ir darbo vietoje puikuosis laimikių iškamšos, jei domisi greitais automobiliais – tai ir darbo kėdė gali būti pagaminta tarsi lenktyninio bolido pasostė. Neabejotinai, darbo vieta reprezentuoja visą įmonę. Taigi jei esate architektas ar programuotojas – dirbsite neutralioje, netrikdančioje erdvėje, o jei dizaineris – genealias idėjas generuosite spalvotoje ir darbui įkvepiančioje erdvėje.

Praeities nuoskaudos dabarties veiduose

Trumpam nusikelkime keliais šimtmečiais į praeitį ir mintimis pasivaikščiokime po gražiausius ir ištaigingiausius Europos dvarus. Akyse mirga margaspalviai gėlynai, nosį vilioja įvairių rūšių rožių kvapai. Parkuose žaliuoja įvairių formų krūmai bei pilni paukščių dainos šlama medžiai. Vingiuoti ir tiesūs takai veda paslaptingomis alėjomis, kol akį patraukia šviesūs ir didingi dvarų rūmai. Tai ne kas kita, kaip žymiausių architektų bei meistrų minčių ir idėjų įamžinimas.
Be abejo, visoje šioje prabangoje yra puikybės ir dažnai tuštybės persmelktų kertelių, tačiau pamėginkime pažvelgti grožio ir harmonijos kampu. Juk ne be reikalo apie tokias įstabias vietas susitelkia gražiausios tautos pasakos, legendos ir padavimai. Juk žmogų visuomet traukia tai, kas kažkiek paslaptinga ir nesuprantama. Aukščiausios tvoros nuo paprastų akių slėpdavo preciziškai sutvarkytus ir dvaro paslaptis saugančius parkus, o rūmų mūrai sugerdavo visas intrigas, sąmokslus ir džiaugsmus.
Dvaras visuomet buvo aukštosios kultūros ir inovacijų centras, todėl jame būdavo didžiausios bibliotekos, naujausi išradimai bei gražiausi baldai. Baroko laikotarpiu ypač mėgtas vienas iš fortepijono prototipų – klavesinas. Jo ypatingi muzikos garsai puikiai derėjo su grakščiu it lakštingala moters balsu. Knygų skaitymai balsu prie parke neramiai čiurlenančio upelio ar raminantys gamtos peizažų tapymai – visa tai buvo turtingo gyvenimo pramogos. O kur dar gausios ir prašmatnios puotos, kuomet kiekviena dvaro dama stengdavosi pademonstruoti vis didesnę savo siuvėjo išmonę bei vyro atlapą jai piniginę.
Šiandien visa tai jau praeitis ir tokios vizijos tik romantiški pamastymai. Daug kas prarasta didžiųjų karų metu, daug kas sunaikinta pavydžios žmogaus rankos ir reformų metu. Tačiau tikri praeities saugotojai tebėra muziejai. Juose praeitimi kvepia senoviniai baldai ir rekonstruotos suknelės, damų papuošalai ir knygų kolekcijos.
Viskas buvo tikra, viskas – natūralu. Baldai iš tikros medienos, indai iš porceliano ir krištolo, o knygos išpuoštos dailiais odos viršeliais. Prašmatnūs dvarų darbo kabinetai alsavo politikos, mokslo bei žinių svarba. Visa tai atsispindi ir šiuolaikinėse kontorose, kur dažnai svečius pasitinka odiniai ir solidūs biuro baldai, tik knygos pakeistos vienu nedideliu, bet visą pasaulį talpinančiu daiktu – kompiuteriu.


Žmonijos pažanga šiandien leidžia kiekvienam prisiliesti prie tuometės istorijos ir knyga jau nėra tokia reta prabangos prekė kaip anksčiau. Dabar kiekvienas gali būti sau ponas ir mėgautis tokia prabanga, kokią geba susikurti, tačiau niekur nepabėgome nuo vergijos pančių. Nors dabar mums nereikia lenkti nugarų dvarininkų laukuose, tačiau parsidavėme pinigo vergijai. Iš tos praeityje būtos stokos ar iš to staigaus ir didelio laisvės pojūčio pradėjome parduoti patys save.
Dažnai vyresni žmonės klausia, kur ritasi pasaulis. Atsakymas tam paprastas ir kartu labai sudėtingas. Mes keliaujame po svečias šalis bandydami uždirbti visus pasaulio pinigus, atsiduodame mados šaukliams norėdami pasipuikuoti brangiais automobiliais, nors namuose skaičiuojame pinigus pigesnei duonai. Investuojame į savo kūną įvilkdami jį į brangius skudurus, tačiau pamirštame gera knyga praturtinti savo sielą. Išsižadame savo namų, apleidžiame tautą, tačiau nuo savęs pabėgti taip ir nesugebame.
Visuomet kaltiname kitus, tačiau nematome savyje nešiojamo nepasitenkinimo akmens, kuris, kad ir kur bebūtum vis slėgs Tavo širdį ir kartins sielą. Visas pasaulis pastatytas ant didelių norų, tačiau kartais savo pasaulį pastatome ant vieno banknoto. Kiekvienas turime susikūręs savo vertybių sistemą, tačiau vieni žmonės laimingi, o kiti ne. Ir net jei atėjus pavasariui ir girdint kaip už lango pradeda čiulbėti paukščiai, nesinori šypsotis, nes gaunate per mažą algą, susimąstykite, ar dar turite kuo daugiau, o ne pinigu pasidžiaugti...