Praeities nuoskaudos dabarties veiduose

Trumpam nusikelkime keliais šimtmečiais į praeitį ir mintimis pasivaikščiokime po gražiausius ir ištaigingiausius Europos dvarus. Akyse mirga margaspalviai gėlynai, nosį vilioja įvairių rūšių rožių kvapai. Parkuose žaliuoja įvairių formų krūmai bei pilni paukščių dainos šlama medžiai. Vingiuoti ir tiesūs takai veda paslaptingomis alėjomis, kol akį patraukia šviesūs ir didingi dvarų rūmai. Tai ne kas kita, kaip žymiausių architektų bei meistrų minčių ir idėjų įamžinimas.
Be abejo, visoje šioje prabangoje yra puikybės ir dažnai tuštybės persmelktų kertelių, tačiau pamėginkime pažvelgti grožio ir harmonijos kampu. Juk ne be reikalo apie tokias įstabias vietas susitelkia gražiausios tautos pasakos, legendos ir padavimai. Juk žmogų visuomet traukia tai, kas kažkiek paslaptinga ir nesuprantama. Aukščiausios tvoros nuo paprastų akių slėpdavo preciziškai sutvarkytus ir dvaro paslaptis saugančius parkus, o rūmų mūrai sugerdavo visas intrigas, sąmokslus ir džiaugsmus.
Dvaras visuomet buvo aukštosios kultūros ir inovacijų centras, todėl jame būdavo didžiausios bibliotekos, naujausi išradimai bei gražiausi baldai. Baroko laikotarpiu ypač mėgtas vienas iš fortepijono prototipų – klavesinas. Jo ypatingi muzikos garsai puikiai derėjo su grakščiu it lakštingala moters balsu. Knygų skaitymai balsu prie parke neramiai čiurlenančio upelio ar raminantys gamtos peizažų tapymai – visa tai buvo turtingo gyvenimo pramogos. O kur dar gausios ir prašmatnios puotos, kuomet kiekviena dvaro dama stengdavosi pademonstruoti vis didesnę savo siuvėjo išmonę bei vyro atlapą jai piniginę.
Šiandien visa tai jau praeitis ir tokios vizijos tik romantiški pamastymai. Daug kas prarasta didžiųjų karų metu, daug kas sunaikinta pavydžios žmogaus rankos ir reformų metu. Tačiau tikri praeities saugotojai tebėra muziejai. Juose praeitimi kvepia senoviniai baldai ir rekonstruotos suknelės, damų papuošalai ir knygų kolekcijos.
Viskas buvo tikra, viskas – natūralu. Baldai iš tikros medienos, indai iš porceliano ir krištolo, o knygos išpuoštos dailiais odos viršeliais. Prašmatnūs dvarų darbo kabinetai alsavo politikos, mokslo bei žinių svarba. Visa tai atsispindi ir šiuolaikinėse kontorose, kur dažnai svečius pasitinka odiniai ir solidūs biuro baldai, tik knygos pakeistos vienu nedideliu, bet visą pasaulį talpinančiu daiktu – kompiuteriu.


Žmonijos pažanga šiandien leidžia kiekvienam prisiliesti prie tuometės istorijos ir knyga jau nėra tokia reta prabangos prekė kaip anksčiau. Dabar kiekvienas gali būti sau ponas ir mėgautis tokia prabanga, kokią geba susikurti, tačiau niekur nepabėgome nuo vergijos pančių. Nors dabar mums nereikia lenkti nugarų dvarininkų laukuose, tačiau parsidavėme pinigo vergijai. Iš tos praeityje būtos stokos ar iš to staigaus ir didelio laisvės pojūčio pradėjome parduoti patys save.
Dažnai vyresni žmonės klausia, kur ritasi pasaulis. Atsakymas tam paprastas ir kartu labai sudėtingas. Mes keliaujame po svečias šalis bandydami uždirbti visus pasaulio pinigus, atsiduodame mados šaukliams norėdami pasipuikuoti brangiais automobiliais, nors namuose skaičiuojame pinigus pigesnei duonai. Investuojame į savo kūną įvilkdami jį į brangius skudurus, tačiau pamirštame gera knyga praturtinti savo sielą. Išsižadame savo namų, apleidžiame tautą, tačiau nuo savęs pabėgti taip ir nesugebame.
Visuomet kaltiname kitus, tačiau nematome savyje nešiojamo nepasitenkinimo akmens, kuris, kad ir kur bebūtum vis slėgs Tavo širdį ir kartins sielą. Visas pasaulis pastatytas ant didelių norų, tačiau kartais savo pasaulį pastatome ant vieno banknoto. Kiekvienas turime susikūręs savo vertybių sistemą, tačiau vieni žmonės laimingi, o kiti ne. Ir net jei atėjus pavasariui ir girdint kaip už lango pradeda čiulbėti paukščiai, nesinori šypsotis, nes gaunate per mažą algą, susimąstykite, ar dar turite kuo daugiau, o ne pinigu pasidžiaugti...