XVIII amžius Europos mene

XVIII amžiaus antrojoje pusėje jauni architektai Jamesas Stewartas (1713-1788), Nicholas Revettas (1720-1804), remiami Londono archeologijos gerbėjų klubo, išvyko į Graikiją. Grįžę iš ekspedicijos išleido knygą Antiquities of Athens (1762), o iki 1812 metų pasirodė keturių tomų leidinys, kuriame nagrinėjamas antikinio pasaulio palikimas.

Kiek vėliau Vokietijoje išleistas vokiečių archeologo ir meno istoriko Johanno Winckelmanno (1717-1768) veikalas Geschichte der Kunst des Altertums (1764). Jo moksliniai darbai apie graikiškąją sienų tapybą, skulptūrą sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo pagrindu kitiems antikinio meno tyrėjams. Kūrėjų žvilgsniai nukrypsta į antikos kultūrą. Tikru perversmu Europos kultūroje laikytinas senųjų rašmenų perskaitymas. Vokiečių filologas Georgas Friedrichas Grotefendas (1775-1853) 1802 metais perskaitė dantiraštį. Egiptologijos pradininkas Jeanas Franęoiz Champollionas (1790-1832) sukūrė pagrindinius hieroglifų dešifravimo principus ir 1822 metais perskaitė hieroglifais parašytus tekstus.

1828 – 1830 metais jis vadovavo archeologinei ekspedicijai į Egiptą ir iš ten parvežė didžiulę dirbinių kolekciją. Prasidėjo senosios civilizacijos, istorijos, literatūros, meno palikimo tyrinėjimai, studijos. Sensacingi buvo žymaus vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno (1822-1890) kasinėjimai Tigro ir Eufrato slėnyje XIX amžiaus antrojoje pusėje, pažintis su Trojos ir Mikėnų kultūra. Galiausiai britų archeologas Arthuras Evansas (1851-1941), archeologo Johno Evanso (1823-1908) sūnus, atkasė Kretoje Knoso rūmus. Daug žymių vietovių buvo atkasta Egipto, Mažosios Azijos, Persijos teritorijose. Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje. Net to meto baldai atspindėjo pažintį su didingos praeities kultūra.

Vieno iškiliausių klasicizmo dailės atstovų Jacques'o Louis Davido (1748-1825) tapyboje atsispindi Romos imperijos didybė, o jos atmosfera — Prancūzijos imperatoriaus rūmų aplinkoje. Tapytojo drobėse kūrybiškai interpretuoti romėnų baldai turėjo nemažą poveikį to meto baldų gamintojams. Pradėti gaminti pailginti antikinės lovos pavidalo minkštasuoliai. Ant tokio minkštasuolio Davido paveiksle Ponia Rėcamier patogiai ilsisi dama. Iš jos pavardės ir kilo šio baldo pavadinimas — rekamjė. Klasikiniais ampyro pavyzdžiais yra tapę Malmaisono rūmų interjerai ir biuro baldai, tuometiniuose darbo kabinetuose. Pažvelgę į baldus pamatysime sulankstomų krėslų konstrukcijų, atėjusių iš Romos imperijos, viduramžių laikų.

Senųjų civilizacijų palikimas buvo visokeriopai eksploatuojamas, kopijuojamas nesusimąstant apie sąlygas ir poreikius tos visuomenės, kurioje jis buvo sukurtas ir egzistavo. Kartais atsirasdavo nieko bendra su krašto kultūra ir tradicijomis neturinčių statinių. Ryškiausias pavyzdys — Johno Nasho (1752-1835) Karališkasis paviljonas Braitone (1815-1818). Nashas be jokiu kompleksų, žaismingai interpretavo Indijos stilistiką pagal užsakovo pageidavimą. Tokią interpretaciją istorikas ir meno teoretikas Nicolous Pevsneris vadina indiškąja gotika. Be jokios logikos perdirbinėjami graikų šventovių, romėnų pirčių (termų), gotikinės architektūros pastatai, jų interjerai, kuriuos bandoma pritaikyti kitos paskirties pastatams — geležinkelių stočių, prekybos namų, bankų ir pan.

Įsivyrauja stilių mišinys — eklektika, istorizmas. Europos šalyse istorizmas išryškėjo skirtingai, nes skirtingos buvo ir kiekvieno krašto istoriškai susiklosčiusios tradicijos. Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje romantiškas dėmesys nukrypo į gotiką, ankstyvąjį renesansą, keltų kultūros paveldą. Į karalienės Viktorijos rūmų aplinką grižo Elžbietos I laikų dvasia su gyva viduramžių, renesanso kultūra, literatūra, muzika. Aukštuomenės salonuose skambėjo XVI amžiaus pabaigos dainų ir kompozicijų liutniai kūrėjo Johno Dowlando (1563-1626) muzika. Atgimė Elžbietos laikų sakralinės muzikos pradininko, psalmių, madrigalų kūrėjo Williamso Byrdo (1543-1623) muzika. Henry Purcellio (1659-1695) muzika jaunajai kūrėjų kartai asocijavosi ne tik su viduramžių krikščioniškosios civilizacijos idealais, bet padėjo atsigręžti į romėnų epą, Vergilijaus herojinę poemą Eneida. Purcellis Eneidos pagrindu parašė operą Didona ir Enejas.

Neoklasicizmo stiliaus įtakos

Kiekvienas architektūrinis stilius įneša naujų mados vėjų ne tik pastatų fasaduose ar interjeruose, bet ir balduose, drabužiuose ir net šukuosenose. Taigi šiuo straipsniu bus siekiama bent šiek tiek priartėti prie stiliaus, kuris sugrąžino pasauliui antrą senovės Graikijos statinių etapą.
Kokie principai apibrėžia neoklasicizmo stilių? Pats terminas susideda iš dviejų žodžių junginio „naujas + klasicizmas“. Taigi bene iš karto prieš akis išnyra senieji Atėnų Akropolio pastatai, galingos trikampius frontonus remiančios kolonos ir balti, vėjyje besiplaikstantys drabužiai. Taip, visa tai tarsi piešia senąjį antikinio pasaulio vaizdą, tačiau kur atgimė neoklasicizmo stilius ir kas tam turėjo didžiausią įtaką?
Dar kitaip neoklasicizmas vadinamas neograikiškuoju stiliumi, o susiformavo jis palyginti neseniai – XVIII a. II pus. – XIX a. pr. Tuo metu įsivyravo priešingos baroko ir rokoko stiliui idėjos, kurias įkvėpė Šviečiamasis amžius. Tuo metu tapo būdingas racionalizmas, aiškios bei harmoningos formos, o įkvėpimo šaltiniu tapo senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų architektūra ir dailė. Susidomėjimą antikos menu dar labiau sužadino Pompėjos atradimas ir Herkulanumo kasinėjimai Italijoje. Siekta praeities meną pažinti iš pirminių šaltinių. Taigi pagrindiniai principai užsimezgė XVIII a. Romoje, kilus susidomėjimui archeologiniais radiniais, antikinių pastatų restauravimu, senienų prekyba, antikinės dailės kolekcionavimu. Kūrybinių postūmių suteikė italų grafiko, archeologo ir architekto Giovanni Battistos Piranesi fantastiniai metalo raižiniai senovės romėnų architektūros motyvais. Stilius greitai paplito daugelyje Europos šalių, tik kiekvienoje jų įgavo regioninių savitumų.
Teoriją šioje srityje plėtojo Johanas Winckelmannas, Antonas Raphaelis Mengsas, Antoine‘as Quatremere‘as de Quincy. Kertiniais grožio principais skelbta darna ir paprastumas. Dailininkai raginti pasikliauti protu, vengti atsitiktinumo, laikytis apibrėžtų kūrybos taisyklių, idealizuoti gamtą – rinkti gražiausias jos dalis ir taisyti netobuląsias. Stilius buvo gyvybingas iki XIX a. 3 dešimtmečio kuomet sumišo su romantizmo bruožais ir buvo nustelbtas istorizmo, eklektikos ir realizmo reiškinių.
Architektūrai daug įtakos turėjo teorija, kuri statinių grožį siejo su simetrija, euritmija, darna ir tikslingumu. Neoklasicizmo pastatai dažnai stačiakampiai ar centriški, išryškintos architektonikos, monumentaliųjų formų, lygių vienspalvių plokštumų ir taupios puošybos. Tai vyravo ne tik architektūros mene, tačiau net įvairūs baldai, spintos ar net pirmosios biuro kėdės, puošusios darbo kabinetus, buvo kuriamos atsižvelgiant į iš naujo atgimstančias antikines tradicijas. Pastatams būdingas dorėniškas, jonėniškas, korintiškas orderiai, iškilmingi, portikais ir frontonais dekoruoti portalai.
Vaizduojamojoje dailėje plėtoti istorinis, mitologinis, alegorinis žanrai bei portretas. Švietėjų ideologijos ir Didžiosios prancūzų revoliucijos įkvėpti dailininkai susidomėjo herojine pilietine tematika. Skulptoriai ir tapytojai vengė vaizduoti žmogaus jausmus, galinčius sudrumsti kūrinio harmoniją. Svarbiausia didinga ramybė, pusiausvyra ir aiškumas. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, santūriomis spalvomis, skulptūroje – kruopščiu modeliavimu ir tektoniškais tūriais.
Neoklasicizmas pasireiškė tiek eksterjeruose, tiek interjeruose, todėl net spintos indams ar knygoms buvo specialiai gaminamos, kad puikiai derėtų prie naujojo stiliaus formų ir tendencijų. Taigi apibendrintai galima teigti, kad neoklasicizmo stilius labiausiai pasireiškė ne tik architektūroje, tačiau ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, interjerų įrangoje, baldininkystėje ir net keramikoje.
Lietuvoje neoklasicizmo stilius plito nuo XVIII a. 8 dešimtmečio, o garsiausiais meistrais neabejotinai laikomi Martynas Knakfusas, Augustinas Kosakauskas, Karolis Podčašinskas, Mykolas Šulcas. Brandžiausias formas ateities kartoms paliko Lauryno Gucevičiaus architektūriniai užmanymai ir žymiausi jo kūriniai: Vilniaus katedra ir Verkių rūmai, o dailėje labiausiai išryškėjo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai, kurių dalį galime pamatyti toje pačioje Vilniaus šventovėje pakėlę akis į dangumi ištapytą Kazimiero koplyčios skliautą.

Baldai nuo viduramžių iki dabar

Namų dekoras ir interjero planavimas, kai kuriems žmonėms yra gyvenimo būdas iš kurio uždirbami didžiuliai pinigai. Visgi didžioji dauguma žmonių neturi ar nenori mokėti pinigų interjero planuotojams, o tiesiog patys perstato savo baldus, kas mano supratimu yra protingiausias sprendimas. Bet ar kas nors žinojo, kad viduramžių Europoje baldai buvo pernešinėjami iš kambario į kambarį dėl to, kad gąsdindavo žmones. Apie įdomybes susijusias su baldais ir bus šis straipsnis.

Tarp 1100 metų ir 1500 metų gotikinėje Europoje baldai buvo dideli ir sunkūs. Baigiantis šiai epochai, kėdžių, stalų ir lentynų stilius tapo gana pompastiškas papuoštas įvairiais ornamentais. Šis didingumas persidavė iš bažnytinių baldų puošybos. Taip pat dabar, kone atskira baldų atšaka pavirtę virtuvės baldai, buvo laibai paprasti, o apie biuro baldus iš vis nebuvo kalbos, kadangi didžioji dalis to laikmečio gyventojų dirbo fizinį darbą. Gotikiniu laikotarpiu paprastų gyventojų namuose baldai iš vis buvo retai aptinkami.

Populiariausias gotikinio laikotarpio baldas buvo skrynios. Ant šių dienomis žmonės sėdėdavo, o naktimis netgi miegodavo. Skrynios buvo tokios plačios, kad ant jų tilpdavo vienas žmogus. Jose taip pat buvo laikomas šeimos turtas, taigi miegodamas ant skrynios žmogus saugodavo savo pinigus ar rakandus.

Kėdės viduramžiais buvo naudojamos tik bažnyčiose, kunigams atsisėsti. Dėl tuo metu vyravusios pompastikos bažnyčiose kedės būdavo papuošiamos įvairiais ornamentais, dažniausiai pasiskolintais iš gamtos. Vėliau karalių rūmuose paplito kėdės, puoštos skolintais ornamentais: kiniškais, indiškais, afrikietiškais. Bėgant amžiams išpopuliarėjo kėdžių puošyba naudojant dekupažo techniką, tokios kėdės buvo paplitę karališkuose rūmuose.

Vėliau atsiradus turtingajam sluoksniui, turiu omenyje pirklius, baldai išplito ir į šių namus. Įdomu, kad būtent pirklių namuose baldai pradėti apvilkinėti užvalkalais norint apsaugoti ornamentinę puošybą. Tik gerokai vėliau, maždaug 18 amžiuje, baldai su užvalkalais pradėti naudoti dėl to, kad ant tokių komfortiškiau ir patogiau sėdėti. Įdomu, kad siuvėjai buvo kviečiami į namus išmatuoti baldų ir vėliau atsigabenę reikiamą kiekį medžiagos apsiūdavo baldus.

Interjero dizainas gerokai pasikeitė trečiajame 20 amžiaus dešimtmetyje atsiradus šaldytuvams ir dujinėms viryklėms. Iki to buvę nesvarbūs virtuvės baldai sudomino baldininkus. Kaip tik tuo laikotarpiu išsivystė ir masinė baldų gamyba. Fabrikuose gaminami baldai buvo gana nuobodūs ir paprasti, dingo ornamentinė puošyba, buvo naudojamos paprastos pastelinės spalvos, taip siekta supaprastinti gamybos procesą. Apskritai tuo laikotarpiu natūrali medžio spalva išgyvendinta iš namų, netgi grindys buvo dengiamos įvairiomis kiliminėmis dangomis.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose išpopuliarėjo sienų puošybą tapetais. Baldų gamyboje komfortas tapo svarbiausiu faktoriumi. Tuo metu galiojo šūkis „grįžęs namo įsitaisyk ant sofos ir žiūrėk televizorių“. Taip pat keičiantis darbo pobūdžiui atsirado poreikis ir kitokiems baldams ne vien namuose. Biuro baldai įmonėse atspindėjo jų turtinę būseną, taigi kompanijos varžėsi, kurios interjero dizainas yra geresnis, baldininkams tai tapo puikia proga užsidirbti.

Šiuolaikiniame interjero dizaine sunku rasti vieną stilių. Parduotuvėse galima rasti įvairių baldų, nuo ornamentika puoštų iki modernių, griežtų linijų. Skirtingai nuo viduramžių, virtuvės baldai užima svarbią dalį namų interjero dizaine. Virtuvės integruojamos į gyvenamąsias patalpas. O štai biuro baldai skirtingai nuo 7 – 8 dešimtmečių naudojami ir namuose, kuriuose dažnai yra įrengiami darbo kabinetai. Tai įtakojo besikeičianti darbo rinka, kuri dabar leidžia darbuotis ir namuose.

Štai tiek tos istorijos apie baldus ir jų pritaikymą nuo viduramžių iki mūsų laikų.