Kiekvienas architektūrinis stilius įneša naujų mados vėjų ne tik pastatų fasaduose ar interjeruose, bet ir balduose, drabužiuose ir net šukuosenose. Taigi šiuo straipsniu bus siekiama bent šiek tiek priartėti prie stiliaus, kuris sugrąžino pasauliui antrą senovės Graikijos statinių etapą.
Kokie principai apibrėžia neoklasicizmo stilių? Pats terminas susideda iš dviejų žodžių junginio „naujas + klasicizmas“. Taigi bene iš karto prieš akis išnyra senieji Atėnų Akropolio pastatai, galingos trikampius frontonus remiančios kolonos ir balti, vėjyje besiplaikstantys drabužiai. Taip, visa tai tarsi piešia senąjį antikinio pasaulio vaizdą, tačiau kur atgimė neoklasicizmo stilius ir kas tam turėjo didžiausią įtaką?
Dar kitaip neoklasicizmas vadinamas neograikiškuoju stiliumi, o susiformavo jis palyginti neseniai – XVIII a. II pus. – XIX a. pr. Tuo metu įsivyravo priešingos baroko ir rokoko stiliui idėjos, kurias įkvėpė Šviečiamasis amžius. Tuo metu tapo būdingas racionalizmas, aiškios bei harmoningos formos, o įkvėpimo šaltiniu tapo senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų architektūra ir dailė. Susidomėjimą antikos menu dar labiau sužadino Pompėjos atradimas ir Herkulanumo kasinėjimai Italijoje. Siekta praeities meną pažinti iš pirminių šaltinių. Taigi pagrindiniai principai užsimezgė XVIII a. Romoje, kilus susidomėjimui archeologiniais radiniais, antikinių pastatų restauravimu, senienų prekyba, antikinės dailės kolekcionavimu. Kūrybinių postūmių suteikė italų grafiko, archeologo ir architekto Giovanni Battistos Piranesi fantastiniai metalo raižiniai senovės romėnų architektūros motyvais. Stilius greitai paplito daugelyje Europos šalių, tik kiekvienoje jų įgavo regioninių savitumų.
Teoriją šioje srityje plėtojo Johanas Winckelmannas, Antonas Raphaelis Mengsas, Antoine‘as Quatremere‘as de Quincy. Kertiniais grožio principais skelbta darna ir paprastumas. Dailininkai raginti pasikliauti protu, vengti atsitiktinumo, laikytis apibrėžtų kūrybos taisyklių, idealizuoti gamtą – rinkti gražiausias jos dalis ir taisyti netobuląsias. Stilius buvo gyvybingas iki XIX a. 3 dešimtmečio kuomet sumišo su romantizmo bruožais ir buvo nustelbtas istorizmo, eklektikos ir realizmo reiškinių.
Architektūrai daug įtakos turėjo teorija, kuri statinių grožį siejo su simetrija, euritmija, darna ir tikslingumu. Neoklasicizmo pastatai dažnai stačiakampiai ar centriški, išryškintos architektonikos, monumentaliųjų formų, lygių vienspalvių plokštumų ir taupios puošybos. Tai vyravo ne tik architektūros mene, tačiau net įvairūs baldai, spintos ar net pirmosios biuro kėdės, puošusios darbo kabinetus, buvo kuriamos atsižvelgiant į iš naujo atgimstančias antikines tradicijas. Pastatams būdingas dorėniškas, jonėniškas, korintiškas orderiai, iškilmingi, portikais ir frontonais dekoruoti portalai.
Vaizduojamojoje dailėje plėtoti istorinis, mitologinis, alegorinis žanrai bei portretas. Švietėjų ideologijos ir Didžiosios prancūzų revoliucijos įkvėpti dailininkai susidomėjo herojine pilietine tematika. Skulptoriai ir tapytojai vengė vaizduoti žmogaus jausmus, galinčius sudrumsti kūrinio harmoniją. Svarbiausia didinga ramybė, pusiausvyra ir aiškumas. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, santūriomis spalvomis, skulptūroje – kruopščiu modeliavimu ir tektoniškais tūriais.
Neoklasicizmas pasireiškė tiek eksterjeruose, tiek interjeruose, todėl net spintos indams ar knygoms buvo specialiai gaminamos, kad puikiai derėtų prie naujojo stiliaus formų ir tendencijų. Taigi apibendrintai galima teigti, kad neoklasicizmo stilius labiausiai pasireiškė ne tik architektūroje, tačiau ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, interjerų įrangoje, baldininkystėje ir net keramikoje.
Lietuvoje neoklasicizmo stilius plito nuo XVIII a. 8 dešimtmečio, o garsiausiais meistrais neabejotinai laikomi Martynas Knakfusas, Augustinas Kosakauskas, Karolis Podčašinskas, Mykolas Šulcas. Brandžiausias formas ateities kartoms paliko Lauryno Gucevičiaus architektūriniai užmanymai ir žymiausi jo kūriniai: Vilniaus katedra ir Verkių rūmai, o dailėje labiausiai išryškėjo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai, kurių dalį galime pamatyti toje pačioje Vilniaus šventovėje pakėlę akis į dangumi ištapytą Kazimiero koplyčios skliautą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą