Itališkas dizainas ir jo ištakos

Pramoninė revoliucija, padariusi perversmą socialiniame žmonių gyvenime, pirmuosius žingsnius žengė Didžiojoje Britanijoje XVIII amžiaus pabaigoje, XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Tuo tarpu Italijoje šie procesai vyko po daugiau nei šimto metų. Italų, kaip ir kitų Europos šalių, dizainas rėmėsi amatininkų tradicijomis, nedidelėmis dirbtuvėlėmis, kurios palengva tapo moderniomis gamybinėmis firmomis. Italijoje pramonės modernizavimas prasidėjo kiek vėliau nei kitose šalyse. XIX amžiaus pabaigoje įsikūrusios firmos Pirelli, Piaggio, Fiat, Olivetti savo vardus įrašė į Italijos XX amžiaus dizaino istoriją. Tačiau amžiaus pradžioje visą pasaulį apėmusi automobilių gamybos karštinė neaplenkė ir Italijos. Italai, kaip ir kitos Europos šalys, perėmė Amerikoje susiformavusius teorinius masinės gamybos pagrindus. Kūrėsi automobilių, motociklų firmos Alfa Romeo, Bertone, Ghia, Ducati, Lambretta, o iki šiol stilingiausi virtuvės baldai atkeliauja iš Pininfarina ir kitų, vėliau išgarsinusių Italijos pramonę, firmų. Tačiau apie savitą itališką dizaino braižą, kuris turėjo įtakos Europos dizainui, pradėta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo.
Šiais laikais Italiją garsina ne tik automobiliai, saulėti paplūdimiai ar modernūs virtuvės baldai, bet ir kvapnūs konditerijos gaminiai ar šviežios jūros gėrybės. Tačiau seniau Italijos pramonė nebuvo tolygi visuose šalies regionuose, nepasižymėjo aukštomis technologijomis. Pramoninė gamyba buvo sukoncentruota Šiaurės Italijoje - Turine, Milane, Genujoje. XX amžiaus pradžioje įsikūrusios firmos dažniausiai gamindavo atskiras detales kitoms gamykloms arba nedidelio asortimento produkciją. Gamybą jos išplėtojo tik po Antrojo pasaulinio karo. Iki šiol labai vertinami italų dizainerių sukurti biuro baldai.
Viena žinomiausių firma, suvaidinusi svarbų vaidmenį italų ir Europos modernaus dizaino raidoje - Alessi. Ji išaugo iš nedidelės namų apyvokos daiktų metalo dirbtuvėlės, įsikūrusios netoli Milano, nedideliame Crusinallo miestelyje, kurio apylinkės nuo XVII amžiaus garsėjo metalo apdirbimo amatais. Daugiau kaip per du šimtmečius dirbtuvių meistrai įvaldė įvairių metalų - žalvario, nikelio, sidabro, aliuminio apdirbimo technologiją. Jie gamino paprasčiausius indus, stalo įrankius. Alessi firma ir toliau plėtoja Alessi šeimos pradėtą verslą, nestokodama naujų idėjų, pažangių gamybinių programų.
Viena seniausių italų firmų Olivetti padėjo pagrindus Italijos pramoniniam dizainui. Šiandien gerai žinoma savo pramoniniais architektūros objektais, rašomųjų mašinėlių firma Olivetti, sukaupusi didelę patirtį, sukūrusi pažangią gamybos ir socialinę darbuotojų rūpybos programą, šias tradicijas tęsia ir dabar. Firmos įkūrėjas Camillo Olivetti (1868- 1943) turėjo gerą inžinerinį išsilavinimą, aukštus socialinius idealus, kuriuos įgijo studijuodamas Turino politechnikoje, vėliau Londone, kur perėmė fabrikų darbo patirtį, ir privačiame Stanfordo universitete, Amerikoje. Susipažinęs su Fordo automobilių pramonės naujovėmis, darbo organizavimu, 1908 metais netoli Turino, savo gimtajame mieste įkūrė rašomųjų mašinėlių firmą.
Trečiajame dešimtmetyje Italijoje į valdžią atėjus fašistinei B. Mussolini diktatūrai, kūryba buvo apribota, kontroliuojama valdžios išleistais įstatymais. Totalinio režimo šalyse sąmoningai buvo akcentuojamas dėmesys liaudžiai, skatinama gaminti daug pigios masinės produkcijos. Vokietijoje Hitlerio nurodymu buvo pradėtas gaminti liaudžiai skirtas automobilis Volkswagen. Panašiai Italijoje 1936 metais Fiat gamykloje buvo pagamintas naujas nedidelis automobilis Topolino, arba Micky Mous, kuris turėjo būti nebrangus ir tenkinti viduriniosios klasės poreikius.

Apie japoniškas tradicijas

Japonijos geografinė padėtis, estetinės nuostatos, temperamentas istorijos būvyje pademonstravo išskirtinius gebėjimus mokytis iš kitų, perimti žinias neaukojant savo ilgaamžių tradicijų ir įsitikinimų. Japonai homogeniška tauta, giluminiai etniniai, kultūriniai, religiniai skirtumai neišryškėja taip, kaip kitose šalyse. Konfucijaus etika, Šinto festivaliai, budistinės ceremonijos ar krikščioniškos šventės, įsiterpusios į šiuolaikinį visuomenės gyvenimą, toleruojamos kaip papročiai.
Japonija šiandien mums asocijuojasi su modernia architektūra, kurią puošia tamsūs odiniai baldai, elektronine technika, preciziškiausia garso, vaizdo, fotografijos aparatūra, sudėtingiausiais robotais, atliekančiais gamybines operacijas. Aplankę didžiuosius Japonijos miestus ilgam atsiminsime ten dangų remiančius dangoraižius. Telieka tik įsivaizduoti kokie biuro baldai puošia kabinetus, įsikūrusius pačiame viršuje. Samurajai, sakuros žiedai, geišos jau tapo romantiškais šios senosios šalies įvaizdžiais. Šie simboliai, susipynę su naująja civilizacija, atsiskleidė įvairiose meno šakose. Japonijos gyvenimo būdą, kultūros savitumus formavo kontrastiška gamta, kelis amžius trukusios uždaros valstybės aplinkybės, gebėjimas savo sutelktomis jėgomis sukurti unikalią materialiąją ir estetinę kultūrą. Europa istorinėje praeityje net keletą kartų išgyveno šios kultūros poveikį. Šiuolaikinė moderni, į ateitį žvelgianti Japonijos civilizacija, kultūra, menas, dizainas tebėra Europos dėmesio centre.
Rafinuoto japonų dizaino kultūros fenomeną galima geriau suprasti tik susipažinus su tradicijų, religijos bei estetikos ypatumais. Japonijos kultūra, menas, religija formavosi perėmusi daugelį dalykų iš Kinijos Konfucijaus filosofijos, atėjusios su budizmo religija iš Korėjos. Per budistų vienuolius japonai perėmė raštą, mokymo, valdymo sistemą, šventyklų architektūrą, net miestų planavimą. Net odiniai baldai čia turi savitą reikšmę. Japonijoje susipynusios šintoizmo ir budizmo religijos sukūrė tolerantišką žmonių mentalitetą. Šintoizme nėra vieno dievo kulto, garbinami gamtos kūriniai - medžiai, paukščiai, gamtos reiškiniai. Jau VI amžiuje budizmas, atnešęs į Japoniją paprastumu, minimalizmu grindžiamą dvasinį pasaulį, susipynė su šintoizmu, neištrynė vietos papročių, bet paryškino japonų kultūrą, filosofiją, estetiką. Filosofai teigė, kad net peizažas turi reikšti filosofijos ir gamtos ryšį, jį simbolizuoti. Toks požiūris išreiškiamas sodo mene. Sodo peizažuose atsispindi dzen pasaulėjauta, kuri turi pradžią, bet neturi pabaigos. Sodus prie vienuolynų ir rūmų kūrė dailininkai. Ypač daug dėmesio japonai skiria kalnams - kalnai - tai gamtos griaučiai, upės - jos arterijos. Sodai - tai susikaupimo vieta, prisilytėjimas prie pirmapradžio natūralaus gamtos grožio, dėmesys sutelkiamas į žmogaus vidinį kontaktą su gamta, susiliejimą su ja. Rytų šalyse ir šiandien didžiuosiuose miestuose stengiamasi išsaugoti arba sukurti natūralios gamtos zonas, kurios leistų miestiečiui prisilytėti prie gamtos.
Japonų dizainas remiasi gamtos grožio, harmonijos, vienovės filosofija - viskam savo vieta, pasaulis yra ne chaosas, bet darni visuma. Glaudus ryšys su gamta religijoje, atsispindėjęs gamtos formų dievinimu, atsirado ne iš nusižeminimo ar baimės gamtos reiškiniams, o iš dėkingumo ir gėrėjimosi jos didybe, jėga, subtiliu grožiu. Japonų estetika, moralė, susipynusi su religija, grindžiama meilės grožiui samprata, per amžius išugdė išskirtinį žmogų. Japonai moka žavėtis, medituoti žvelgdami į vienintelį žiedą arba net į pušies spyglio galiuką, ir pajusti visos gamtos groži, jos darną.

XX amžiaus civilizacijos procesai

Dizaino istorijoje galime pastebėti ne vieną idėjinį ir net revoliucinį suvokimo lūžį. Tačiau vieną stipriausių impulsų meninkų darbui davė Antrasis Pasaulinis karas. Vyravusias griežtas formas ir militaristines spalvas ėmė keisti drąsūs ir inovatyvūs sprendimai. Net tuometiniai namų ar biuro baldai buvo tarsi persmelkti vidinio griežtumo ir susikaustymo.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į dizainą atėjo nauja dizainerių karta, kurios darbai užima garbingą vietą moderniame klasikiniame dizaine. Tokie dizaineriai, kaip Suomijoje - Wirkkala, Sarpaneva, Danijoje - Koppelis ir Jorgenas Wegneris, Italijoje - Mollino, Sottsassas, Amerikoje - Eamesas ir Saarinenas, radikaliai pakeitė dizaino kryptį. Paryžiuje madų dizaine kylanti žvaigždė Dioras pristatė pavasario drabužių kolekciją, kurią pradėta vadinti New Look. Dizaineris iš esmės pakeitė karo metais atsiradusį griežtų linijų moters-karės drabužio siluetą, sugrąžino jos moteriškumą, išryškino kūno formas. Visa tai iš pradžių atrodė labai futuristiškai ir net destruktyviai. Tačiau dizaino perversmas ne tik namų interjero, bet net ir drabužių madų srityje tapo nauju atspirties tašku visoje dizaino raidos istorijoje.
Dailininkai, pasinaudodami kai kuriomis modernizmo meno formomis, jas transformuoja, kuria platesnei auditorijai priimtinesnius kūrinius. Tai buvo pirmieji žingsniai populiariosios kultūros ir meno linkme. Dizaine pakito griežta, funkcionali daikto forma, pasitelkiamos organinės gamtos formos, akcentuojama idėja, kuri dizaineriui leidžia laisvai improvizuoti. Naujos laisvės proveržio bangos buvo įkvėpti net minkšti, odiniai baldai.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje meno pasaulis grįžta prie pradinių formų - apskritimo, rutulio, kvadrato, kubo, kurios dizaineriams yra svarbūs kompozicijos elementai. Jas pasitelkus kuriami aplinkos daiktai, ornamentai, projektuojama interjerų erdvė ir net biuro baldai. Drabužių dizaineriai taip pat neatsispyrė pagundai sukurti kosminį mados stilių. Pierre'as Cardinas ant moterų galvų užmovė kosmonautų šalmus, vyrus ir moteris aprengė glaustinukėmis. Paco Rabanne septintajame dešimtmetyje parodė sensacingą drabužių kolekciją, panaudojęs neaustines medžiagas - plastiką, sidabru švytintį metalą.
Didžiausią perversmą socialinėje aplinkoje, kultūroje, mene padarė naujų komunikacijų – televizijos, atėjimas į kasdienį žmonių gyvenimą. Televizija virtualiai suartino pasaulį, svarbiausi įvykiai tapo prieinami namų aplinkoje. Atsiradusi televizorių paklausa ir gamyba įtraukė dizainerius į naują perspektyvią projektavimo sritį. Palengva televizorių, radijo aparatūros formos keitėsi, tapo aptakesnės, medį išstūmė plastikai, kurie leido sumažinti gaminio svorį, panaudoti įvairesnes spalvas.
Spartūs XX amžiaus civilizacijos procesai ir praūžęs karas daugelyje pramoninių, techniškai išsivysčiusių šalių ištrynė natūralų gyvybinį ryšį su etninėmis amatų šaknimis. Septintajame dešimtmetyje Europoje šalia masinės kultūros, populiaraus meno padidėjo dėmesys savo kultūros ištakoms, liaudies tradicijoms, natūralioms medžiagoms, jų ypatybėms. Tai atsispindi amatininkų sukurtuose darbuose. Amerikoje, kur gyventojų sudėtis įvairi, taip pat imta domėtis savo etninėmis šaknimis. Tuo tarpu Lietuvoje viskas šiek tiek vėluoja. Nors čia taip pat jaučiamas padidėjęs dėmesys savosios kultūros ištakoms ir senosioms tradicijoms bei papročiams.

Trumpai apie skandinavišką dizainą

Skandinavijos šalių dizaino istorija yra atskira tema, norint ją aptarti reikia susipažinti su šių šalių tautų istorija, kultūra ir mentalitetu. Gamtos ir žmogaus būties egzistavimo dėsniai Skandinavijos šalyse suvokiami kaip harmoninga visuma. Nusidriekusiuose toli į šiaurę, retai apgyventuose rūsčios gamtos kraštuose, jau nuo žilos senovės ypač svarbūs buvo harmoningi žmogaus ir gamtos santykiai. Klimatinės sąlygos, netolygus gyventojų išsidėstymas šiaurės ir pietų regionuose lėmė verslų, specifinės pramonės, taip pat dizaino plėtrą. Tradiciškai susiklostęs pragmatiškas požiūris į atšiaurią, asketišką žmogaus aplinką nulėmė daiktų formų paprastumą, funkcionalumą. Skandinavijos dizaino minimalizmui, prisirišimui prie vietos žaliavų įtakos turėjo geografinė situacija. Vien tik suomiai sudaro 35 procentus pasaulio gyventojų, gyvenančių už 60-osios paralelės. Šiaurinėje teritorijoje žmonių gyvena rečiausiai, kartais artimiausias kaimynas gyvena už 100 kilometrų.
Skandinavijos amatų tradicijos klostėsi gyvenant miškingoje, uolėtoje, ežerų, upelių išraižytoje žemėje, jūros apsuptyje. Šiaurinėse platumose žiema trunka pusę metų, ir sugrįžtančios saulės tenka laukti žibintų, žvakių šviesoje.
Atšiauri gamta genetiškai užkodavo darbštų, atkaklų, racionalų žmonių charakterį. Uolėtoje miškų, vandens aplinkoje nuolatos reikėjo kovoti už būvį. Kiekvienas darbo įrankis, apyvokos daiktas ar net biuro baldai turėjo būti patogūs, maksimaliai funkcionalūs. Riboti gamtos turtai, atšiauri gamta išmokė paprastą amatininką ir šiuolaikinį kūrėją būti reiklų savo amatui, projektuojamam objektui. Nepaisant naujausių technologijų bei mokslo naujovių, Skandinavijos dizainas vis dar išlaiko demokratiškus, humanistinius projektavimo pagrindus ir šiandien.
Dizaino formų paprastumą, funkcionalumą lėmė tradiciškai susiklostęs pragmatiškas žmogaus požiūris į aplinką, taip pat ir subtilus gamtos, jos dėsnių supratimas. Apie visai kitą supratimą ir požiūrį byloja net odiniai baldai. Skandinavijos šalyse modernios meno kryptys, palietusios architektūrą, interjerą, dizainą, įgavo savitą - skandinaviškąjį braižą.
Geografinės sąlygos suformavo ne tik išskirtinius šių šalių gyventojų bruožus, bet ir lėmė tradicijų, savitos kultūros raidą. Gyvenimo ritmas čia glaudžiai susijęs su gamtos, metų ciklų kaita. Skandinavijos, ypač suomių, gyvenimo patirtis, kūrybiniai impulsai turi daug bendrų bruožų su japonų kultūra, minimalistine estetika. Abiejų tautų tradicijoms bei kultūrai turėjo įtakos atšiauri gamta, skirtingos, bet turinčios panašių bruožų, religijos.
Vienas ryškiausių, išskirtinių Skandinavijos kultūros, šiuolaikinio dizaino bruožų - glaudus ryšys su tautinėmis tradicijomis, amatais, tautosaka, siekiančia vikingų laikus. Praėjusių šimtmečių industrinės revoliucijos procesai, vykę Europoje, kur kas lėčiau plėtojosi šiame regione dėl įvairiausių, istoriškai susiklosčiusių, aplinkybių. Nepaisant didelių panašumų, kiekvienoje šalyje buvo ir išskirtinių bruožų. Daugumoje Skandinavijos šalių iki pat XIX amžiaus pabaigos vyravo tradiciniai medžio apdirbimo, tekstilės verslai, medžių sakinimas, smalos gamyba, miško plukdymas sieliais, medžioklė. Tai sudarė ekonomikos pagrindą. Nedidelės besikuriančios vietos žaliavų perdirbimo įmonės buvo labiau panašios į amatininkų dirbtuves nei į pramonės gamyklas. Glaudžiausi dizainerių kūrybos ryšiai su tradiciniais verslais išliko Suomijoje, kur industrializacijos procesai vyko gerokai lėčiau, kadangi savarankiškos valstybės statusą suomiai atgavo tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje. Daugiau nei 600 metų Suomija priklausė Švedijai, po to ištisą šimtmetį buvo administruojama carinės Rusijos. Danijoje ir Norvegijoje industrializacija taip pat nepadarė didelių pokyčių iki XIX amžiaus pabaigos. Kiek kitokia situacija susiklostė Švedijoje, kuri nuo seno buvo stipri valstybė, dominuojanti Šiaurės Europoje. Nepaisant istorinių praeities skirtumų, visose šalyse amatams, dizainui rodoma ypač daug dėmesio kaip vienai iš svarbių valstybinės ekonominės politikos strategijos dalių.
Skandinavijos šalyse geras dizainas suvokiamas, kaip kasdienė būtinybė ir net paprastučiai biuro baldai savyje talpina visai kitokį supratimą ne tik apie dizainą, bet ir apie žmogaus ryšį su gamta.

Kur papietauti?

Daugelis dirbančių žmonių susiduria su problema - pietauti kasdien restorane yra brangu, o gaminti namie ir neštis į biurą daugeliui žmonių yra nepatogu. Šiame straipsnyje palyginsime šių dviejų variantų pranašumus ir trūkumus bei įvertinsime, kokį pasirinkimą turėtų atlikti kiekvienas žmogus.
Pirmiausia, ar Jūsų biure yra mikrobangų krosnelė ar mini virtuvė? Jei biure turite priemonių, su kuo gaminti ar bent pasišildyti maistą - pabandykite pasigaminti savo maisto ir jo atsinešti bent kartą per savaitę. Kartą per savaitę papietavę namie gaminto maisto sutaupysite vidutiniškai nuo 40 iki 60 Lt per mėnesį, nes pietauti restorane kainuoja nuo 10 iki 15 Lt. Žinoma, iš šios sumos reikia atimti gaminimui namie panaudotų produktų kainą.
Kartais vadovai persistengia Biure įrengdami dideles virtuves. Biure nėra būtini visi virtuvės baldai ar spintos kruopų ir kitų neesminių produktų laikymui. Biure užtenka priemonių maisto šildymui - tai mikrobangų krosnelė ar maža viryklė. Daugeliu atveju biure būna daug žmonių, kurie tiesiog fiziškai negalėtų pietų metu sau gamintis net pačių paprasčiausių patiekalų. Taip pat darbo metu daugelis žmonių stengiasi, kuo optimaliau išnaudoti laiką ir negali viso jo skirti maisto gaminimui. Žinoma, yra ir išimčių - kartais žmonės gamina maistą ir biure. Vienas iš kolektyvo narių skiria laiko prieš pietų pertrauką maisto gaminimui, o visi pietų pertraukos metu pietauja. Tokių atvejų pasitaiko mažuose kolektyvuose. Kiekviename biure taip pat būtinas arbatinukas - darbuotojai galės pasigaminti arbatos ar kavos bei maža spinta, kur būtų galima laikyti šiuos gėrimus.
Maisto gaminimui skirtas laikas - nėra sugaištas laikas. Dažnai žmonės stengiasi per dieną atlikti kuo daugiau darbų ir neįvertina, kad reikia skirti laiko ir poilsiui. Maisto gaminimas irgi gali būti poilsis. Kiekvienas patiekalas yra kartu ir meno kūrinys, o ne tik organizmui reikalingų ir naudingų medžiagų šaltinis. Maisto gaminime reikia daug kūrybos: sugalvoti, kokius ingredientus naudosi, kaip juos apdorosi, kaip patieksi. Tai puikus būdas atsipalaiduoti po rutininių darbų, kuriuos įprastai tenka atlikti daugeliui biuro darbuotojų. Net jei nesate pratę gaminti namie, žinokite, kad virtuvės baldai nėra reikalingi, jei norite paruošti paprastas salotas ar skanią košę.
Restoranuose pateikiamas maistas ne visada yra kokybiškas. Ieškodami, kur kiekvieną dieną galime papietauti dažniausiai renkamės vietas pagal kainą, o ne pagal maisto kokybę. Ne paslaptis, kad įvairių restoranų valdytojai stengdamiesi sumažinti jų patiekalų kainą dažnai taupo būtent kokybės sąskaita. Naudojami ne patys šviežiausi produktai, samdomi mažesnę kvalifikaciją turintys virtuvės darbuotojai. Iš žemesnės kokybės produktų pagamintas maisto skonis gali būti geras ir skonio skirtumą gali pajausti tik specialistai, bet organizmas skirtumą pajaus. Suvalgęs nekokybiškai pagamintą patiekalą jausiesi apsunkęs, neenergingas. Gamindamas maistą namie visada gali būti garantuotas, kad produktai ir gaminimo metodai tau yra priimtini.
Gamindami maistą namie mes sutaupome laiko. Vietoj to, kad pietų pertraukos metu sėstume į automabilį, važiuotume iki artimiausios kavinės, lauktume aptarnaujančio personalo, greitai pavalgome kavinėje ir po visos procedūros keliautume atgal į biurą, mes galime ramiai papietauti per 30 min biure. Teigiama, kad visada pietauti reikia ramiai, neskubant. Svarbu maistą kuo daugiau kartu sukramtyti.
Taigi, pietaudami namie gaminto maisto mes sutaupome, saugome savo sveikatą ir sugaištame mažiau laiko. Panašu, kad tai geriausias būdas pasistiprinti darbo metu. Restoranus ir kavines galime aplankyti kelis kartus per savaitę, kai ten esame susitarę susitikti su partneriais ar draugais.

Pramonės revoliucija Amerikoje

Amerikos dizainą visų pirmiausia lėmė aktyvūs visuomeniniai, socialiniai procesai, vykę XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje. Europoje prasidėjusi revoliucijų banga pasiekė ir Ameriką. Pasibaigus nepriklausomybės karams, Amerikos kolonijos paskelbė nepriklausomybę ir tapo Jungtinėmis Šiaurės Amerikos Valstijomis. Prasidėjo masinis emigrantų antplūdis. XIX amžiaus viduryje, kai Didžiojoje Britanijoje dar tik kalbama apie dizaino pertvarkymą naujais pagrindais, Amerikoje sparčiai pertvarkoma masinė gamyba. Amžiaus pabaigoje sukuriama moksliškai pagrįsta gamybos sistema, padėti funkcionalizmo pagrindai architektūroje, kurie ateityje tapo reikšmingi Europos pramoninio dizaino ir architektūros raidai. Industrinės revoliucijos procesai Amerikos kontinente prasidėjo kiek vėliau negu Didžiojoje Britanijoje, tačiau vystėsi gerokai sparčiau. Pramonėje plačiai diegiama mechanizacija, standartizacija, naujos gamybos technologijos, rinką stengiamasi pripildyti masinės gamybos produkcijos.
Baldų gamintojai, dažniausiai imigrantai, į Ameriką perkėlė amžiaus viduryje prasidėjusį grįžimą į baroko, rokoko laikus. Daugiausia baldai gaminti Čikagoje, Niujorke. Vienas iškiliausių Amerikos baldų gamintojų dizaineris Gustavas Stickley išplėtojo baldų gamybą ir prekybą ir sukūrė savitą baldų stilių, kuris turėjo įtakos ir kitiems projektuotojams. Kūrėjo projektuotos biuro kėdės ir kiti baldai dvelkia išskirtine dvasia. G. Stickley baldų detalės buvo pinamos net iš nendrių.
Urbanizacija, intensyvi pramonės raida, gyventojų aktyvumas, natūraliai lėmė buitinės paskirties gaminių vartojimo poreikį, taip pat ir jų gamybą. Amerika buvo pirmoji šalis, kuri pradėjo gaminti ir vartoti dulkių siurblius, siuvamąsias, skalbimo mašinas, rašomąsias mašinėles. Didėjant buityje vartojamų prekių poreikiui, plečiantis jų gamybai, svarbi tampa informacija, reklama.
1929 metais per Ameriką nuvilnijo didžioji depresija, pirmiausia palietusi Niujorko rinką, kitus stambius pramonės centrus. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Amerika išgyveno ekonominę krizę - didžiąją depresiją: bankrutavo gamyklos, bankai. Sudėtingais ekonominės krizės metais pramonė nebegalėjo didinti gamybos tempų, rinka buvo perpildyta masinės produkcijos gaminių, gyventojų perkamoji galia sumažėjo. Įdiegus naujas technologijas sumažėjo darbo jėgos poreikis, iš gamyklų buvo atleidžiami darbininkai. Prasidėjo bedarbystė. Šiuo sudėtingu kraštui laikotarpiu pramonininkai ieškojo būdų išsilaikyti krizės sąlygomis, sukurti patrauklesnį gaminį, privilioti pirkėją. Pramonės įmonės ieškojo reklamos, parduotuvių, scenos apipavidalintojų dailininkų, kurie padėtų sukurti naują produkto įvaizdį. Tokiomis sąlygomis XX amžiaus antrajame dešimtmetyje formavosi pirmoji dizainerių karta, vadinamieji dizaineriai konsultantai. Pirmoji Amerikos dizainerių karta įprasmino komercinio pramoninio dizaino idėją, suformavo demokratišką - populiarų XX amžiaus pramonės masinės produkcijos stilių, vartotojiškos visuomenės estetinį skonį.
Amerikos pramoninio dizaino pradininkų gretose dirbo baldų ir interjero projektuotojas Donaldas Deskey. Po 1925 metų Pasaulinės dekoratyvinio meno parodos Paryžiuje ėmėsi baldų, interjero įrangos projektavimo. Jis buvo vienas iš dizainerių konsultantų, savo karjerą pradėjęs reklamos srityje Čikagoje kaip grafikas dizaineris. specializavosi apšvietimo, baldų projektavimo srityje. Sėkmę dizaineriui atnešė suprojektuoti baldai Johno D. Rockefellerio apartamentams Manhetene, baldai ir apipavidalinti Radio City Music Hall interjerai Niujorke. Deskey eksperimentavo su netradicinėmis medžiagomis - kamščiu, linoleumu, bakelitu ir aliuminiu, sukūrė specialią laminuoto paviršiaus technologiją. Penktajame dešimtmetyje dizaineris perėjo prie reklaminės grafikos, projektavo pakuotes firmai Procter and Gamble. Jo sukurti baldai, interjerai ketvirtajame dešimtmetyje tapo art deco stiliaus simboliu Amerikoje, o reklama, masinės gamybos prekių pakuotės yra ryškiausi dizaino pavyzdžiai.

Interjero dizainas ir automobilių pramonė

Modernizmo kryptys, susiformavusios XX amžiaus pradžioje, atsispindėjo taikomosios dailės darbuose – kuriami griežtų, laužytų formų servizai, indų dekoras primena netolimos praeities kubizmą, konstruktyvizmą. 1922 metais Egipte atidengta Tutanchamono kapavietė visų dėmesį nukreipė į tolimą Egipto kultūrą. Interjerai ir net biuro baldai pasipuošė dekoratyvinių audinių apdailoje atsiradusiais egiptietiškos ornamentikos ir dekoratyvinių detalių motyvais. Dailininkai egzotikos ieškojo primityviame afrikiečių mene. Amerikoje pradedama domėtis actekų menu - masinės gamybos servizai, stiklo gaminiai kuriami kampuotų formų, išraižyti zigzagais.
XX amžiaus pradžios modernizmo dailės kryptys turėjo įtakos architektų kūrybai, interjerų erdviniam sprendimui, pakeitė daiktiškąją aplinką. Dailininkai dizaineriams padiktavo ne tik ryškių spalvų gamą, bet ir naują ekspresyvią, aštrią formą. Kubizmo, futurizmo dinamiškų, geometrinių formų atsiranda tekstilės, keramikos, stiklo gaminiuose. Prancūzijoje kubistiniai ornamentai prigijo ir drabužių dizaine. Tekstilės audinių, drabužių, net automobilio projektai perkėlė tapytojų kubizmo stilių į dizainą. Vokietijoje, Rusijoje, Olandijoje modernizmo tendencijas bei geometrines formas atspindėjo odiniai baldai bei kiti buitinės paskirties daiktai.
Amerikoje art deco kryptis, perėmusi iš automobilių pramonės aerodinaminę plastiką, įsitvirtino architektūroje, interjeruose. Aptakios formos perkeliamos į buities, apyvokos daiktus, moteriškas skrybėlaites ir net šukuosenas. Didžiosios depresijos metais prabangos, liukso skraiste buvo norima nors iš dalies užlopyti, pridengti sunkią realybę. Verslininkai, stambių firmų atstovai inicijavo dangoraižių statybą Niujorke, Čikagoje, kituose miestuose. Vakarinėje Amerikos pakrantėje šiuo laikotarpiu buvo pastatyta daug pastatų, kurie geriausiai atspindi art deco architektūros stilių. Milijonieriaus filantropo Johno D. Rockefellerio iniciatyva buvo sumanytas miestų atgaivinimo planas. Niujorke iškilo Rockefellerio centras - miestas mieste su įspūdingu septyniasdešimties aukštų bokštu, automobilių kompanijos Chrysler pastatas, kurio bokštas užbaigtas automobilio ratų skydelio ornamentu. Automobilių ratų skydeliuose ir bokšto ornamento piešinyje, kaip ir liftų durų dekore, pasikartoja iš Egipto atėjęs faraono vėduoklės - lotoso žiedo motyvas. Chrysler bokštas tapo Amerikos ir Niujorko architektūros, technikos simboliu. Namų aplinkoje, buitinės paskirties smulkiuose daiktuose aptiksime įvairiausių mašinos amžiaus aerodinaminių formų, mašinų detalių elementų. Tuo metu populiariais tapusių kokteilių gaminimo indai, rūkymo aksesuarai pakartoja cepelinų ie net lėktuvų formas.
Art deco formuojasi mašinos amžiaus, technikos progreso, automobilių eros fone. Plėtojasi automobilių pramonė, civilinė aviacija, statomi transatlantiniai laivai. Visų žvilgsniai nukrypsta į Ameriką, kurios technikos naujovės pakeitė žmonių gyvenimą. Pasigėrėjimo ir prabangos objektu tapo automobiliai, motociklai, greitis. Prasideda lenktynių, olimpinių žaidynių, varžybų, grožio konkursų, kino žvaigždžių metas. Sportiškesnė darosi mada, trumpai kirpti moterų plaukai, populiari šukuosena - bubikopf, aptakių, aerodinaminių formų skrybėlaitės.
Art deco sukūrė vartotojiškos kultūros aplinką, išplėtodama masinę gamybą masiniam vartotojui. Vartotojiškas požiūris suformavo lėkštą, sentimentalią, pramoginę kultūrą su laikinos sėkmės, blizgesio atspalviu. Dizaino raidoje art deco laikotarpis truko iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tai iš tiesų buvo aukso amžius, industrijos, masinės gamybos amžius. Pramonėje pritaikomos naujos medžiagos, technologijos. Automobilių pramonėje įsigalėjo aerodinaminė stilistika, kurią perėmė plataus vartojimo daiktų, elektros įrengimų gamintojai ir visa tai atspindėjo net odiniai ar biuro baldai. Šiuo laikotarpiu iš apiformintojo, dekoratoriaus susiformavo interjero dizainerio profesija.

Trečiojo dešimtmečio mada

Art deco laikotarpis sutapo su trečiuoju dešimtmečiu - radikalių pokyčių, drastiškų ekonominių, politinių sukrėtimų, ekonominės krizės metais. Europa, Pirmojo pasaulinio karo metais praradusi liberalųjį optimizmą, Amerika, išgyvenanti ekonominės depresijos laikotarpį, ieškojo racionalaus problemų sprendimo. Italijoje, Vokietijoje į valdžią atėjo fašistinė diktatūra, Rusijoje įsigalėjo stalinizmas. Akivaizdžiai keitėsi nusistovėjusios visuomenės moralinės normos ir įsitvirtino ekstravagantiškas, liberalus požiūris. Art deco laikotarpis - įvairiaprasmis ir spalvingas, romantiškas, išoriškai prabangus, nušviestas paviršinio blizgesio, bet taip pat ir kupinas naujų mokslinių išradimų, technikos, technologijos naujovių. Art deco -tai eklektiškas stilius, kuriame susipynė XX amžiaus pradžios ir kai kurios praeito šimtmečio meno kryptys. Aptiksime net tolimos praeities- Egipto, Kretos, Mikėnų kultūros meninio palikimo atspindžių. Šio laikotarpio stilius dažnai buvo siejamas su žinomų kūrėjų vardais, naujais muzikos žanrais. Stiliui apibūdinti prigydavo iškilaus meninio renginio, įspūdingo architektūros statinio, žymaus dizainerio vardas, populiarios muzikos, net šokio, pavadinimas. Prancūzijoje ši meno kryptis siejama su garsių drabužių modeliuotojų Coco Chanel, Paulio Poiret vardais.
Nuo Pirmojo pasaulinio karo patirtų sukrėtimų, vėliau nuo ekonominės krizės žmonės norėjo užsimiršti, pasislėpti po blizgančia pramogų uždanga. Amerikoje didžiosios ekonominės krizės metais įsižiebė garsiosios Holivudo žvaigždės: Charlis Chaplinas, Rudolfo Valentino, Greta Garbo. Art deco susiformavo kaip priešprieša susiklosčiusiai pasaulinei dramatiškai situacijai.
Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Europa susižavi džiazu, atėjusiu iš Amerikos. Šokių klubuose, kavinėse, skambant džiazo muzikai, visi aistringai šoko čarlstoną, scenoje šokėjai meistriškai demonstruodavo stepą.
Art deco stilius, susiejęs istorinės praeities meno atspindžius su išsiskleidusiomis modernizmo kryptimis amžiaus pradžioje. Kubizmas, konstruktyvizmas, fovizmas vienaip ar kitaip paveikė dizainerių, architektų kūrybą. Stilistikai susiformuoti didelę įtaką turėjo tapytojų avangardistų kūrybinis eksperimentavimas spalva, domėjimasis ryškiomis, atviromis laukinėmis spalvomis. Trečiajame dešimtmetyje pramoninė masinė gamyba visuomenės dėmesį perkelia į buitį, kasdienio gyvenimo aplinką, daiktiškąjį pasaulį. Jau XIX amžiaus pabaigoje atsiradusios prabangios parduotuvės-salonai keičiasi, kuriasi mažos krautuvėlės su masinės produkcijos buitinės paskirties smulkmenomis, interjero puošybai skirtais dekoratyviniais aksesuarais. Tokiose parduotuvėlėse buvo parduodamos biuro kėdės ir minkšti krėslai poilsiui. Vitrinas puošė stilingos ir naujoviškos spintos bei rytietiškos širmos.
Dizaineriai, ypač baldų projektuotojai, gilinosi į įvairias Rytų šalių amatininkų technikas. Europa buvo sužavėta japonų lako, Indonezijos batikos technikomis. Baldų puošyboje paplito inkrustacija, intarsija.
Žymi šio laikotarpio dizainerė, architektė Eileen Gray. Dizainerės kūryboje atsiskleidžia būdingiausi art deco stiliaus bruožai, nuo egzotiškų Rytų technikų, kubizmo tendencijų mene iki naujausių, Europoje pasirodžiusių pramoninio vamzdinio metalo technologijų. Rytietišku romantiškuoju kūrybos laikotarpiu dizainerės sukurti darbai turėjo visų aukso ir prabangos amžiaus bruožų -tai ir prabangios baldų apmušalų medžiagos, ir egzotiškų gyvūnų kailiai, ir subtilių niuansuotų lako paviršiai su perlamutro ir vėžlių kiauto intarpais. Jos klientai buvo verslo bei meno elito atstovai, kuriems dizainerė kūrė baldus, apipavidalino interjerus. Gray prabangiuose interjeruose derinami jos sukurti modernių konstrukcijų baldai su ekstravagantiškomis egzotiškomis detalėmis, grindys ir net spintos nuklojamos tigrų, leopardų, antilopių kailiais. Tolimų tropikų kraštų žvėrių kailių aptinkama ir kitų dizainerių interjeruose - panaudojami baldų apmušalams. Šis laikotarpis pasaulį užliejo nauja drastiškų ir radikalių permainų banga.

XX a. dizaineriai

XIX amžiaus pabaigoje plati, spalvinga kūrybinių idėjų, stilių panorama, svarbūs mokslo, technikos išradimai tapo pamatu moderniųjų XX amžiaus krypčių plėtotei. Modernizmo kryptys, susiformavusios amžiaus pradžioje, neužleido pozicijų iki pat XX amžiaus vidurio. Jau estetinio sąjūdžio, secesijos laikotarpiu išugdyta menininko individualybė tampa esminiu dalyku formuojantis moderniojo meno kryptims. Kūrėjai nesureikšmina išskirtinių įsipareigojimų socialiniams visuomenės sluoksniams, jų socialinių problemų sprendimui, kurias ypač akcentavo XIX amžiaus viduryje meno ir amatų atgimimo atstovai. Dėmesys sukoncentruojamas tik ties kūrybos profesinėmis problemomis, arba priešingai, peržvelgiamos visų amžių kultūros jas savaip interpretuojant. Kūrybos objektu tampa net paprastos biuro kėdės. Secesija, griežtai stojusi prieš akademizmą, stilių ir formų eklektiką, įtvirtinusi menų sintezės idėjas, tęsusi estetines nuostatas, netapo tvirtu ir tiesioginiu tarpininku tarp praėjusio ir naujojo technikos amžiaus. Tačiau šis gana trumpas secesijos laikotarpis pirmasis įžengė į XX amžių, davė impulsą daugeliui naujojo amžiaus meno krypčių, o svarbiausia, padėjo išsilaisvinti kūrėjui iš griežtų akademinių kūrybos kanonų. Šio laikotarpio meninių raiškos formų įvairovė jau pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje sudarė prielaidas atsirasti abstrakcionizmui, kubizmui, ekspresionizmui, vėliau - siurrealizmui su secesijos metafiziniais vaizdiniais. Visa tai atspindi net tuo laikotarpiu kurti virtuvės baldai. Pati meno kryptis, kaip įvairiapusė ir netgi prieštaringa, įkvėpė menininkus individualiai kūrybai, ištobulino linijos, dėmės vaidmenį grafikoje, sugrąžino knygos meno vertybes, įprasmino plakato meną. Šis spalvingas pereinamasis laikotarpis, nors ir davęs impulsą ne vienai naujojo amžiaus meno krypčiai, neužėmė avangardinių ateities pozicijų. Secesijos laikotarpiu nebuvo pasiremta visais naujausiais mokslo, technikos laimėjimais, tik nedaugelis dailininkų užmezgė ryšius su pramonine gamyba, kiti pasidavė simbolizmo, romantizmo nuotaikoms. Menininkai, kurie amžiaus pradžioje savo žvilgsnį nukreipė į naujų išradimų, elektros energijos, industrijos teikiamas galimybes, tapo pirmaisiais dizaineriais, radikaliai pakeitusiais socialinę aplinką ir kūrybai atvėrę naujas erdves. Secesijos laikotarpiu perimtos kai kurios technikos naujovės, metalinės konstrukcijos, naujos funkcinės paskirties statiniai: prabangūs prekybos centrai, visuomeniniai pastatai, salonai-parduotuvės, parodų paviljonai. Metalinės konstrukcijos buvo svarbus dekoratyvinis interjero akcentas. Šiais laikais esame įpratę metalines konstrukcijas namų interjere sieti tik su laiptų turėklais ar židinio grotelėmis. Aptariamuoju laikotarpiu metalinių konstrukcijų panaudojimas iš ties pasiekė nematytas aukštumas. Secesija daug prisidėjo prie darnaus interjero sukūrimo bei ornamento pritaikymo plokštumoje. Šio laikotarpio interjerai, virtuvės baldai, apyvokos daiktai savo puošybiškumu daug kur prasilenkė su funkcijos logika. Tačiau, antra vertus, leido kitaip pažvelgti į daiktiškąją aplinką, interjerą formuojančius meno kūrinius, ištrynė ribas tarp vadinamojo aukštojo ir taikomojo dekoratyvinio meno. Pereinamuoju laikotarpiu sustiprėjo dėmesys interjerų įrangai, dekoratyvinei dailei, buitinės paskirties daiktams, baldų dizainui. Pasikeitė požiūris į amatus, meno svarbą, jo vietą visuomenėje, atgimė kalvystės, stiklo, keramikos, vitražo, mozaikos menas. Dauguma dailininkų pradėję nuo tapybos studijų, palengva perėjo prie dekoratyvinių, apyvokos daiktų, net prie architektūros objektų projektavimo. Pirmieji amžiaus pradžios dizaineriai buvo tapytojai ir tai jiems nesutrukdė tapti mašinos amžiais, šiuolaikinio dizaino pradininkais.