Idėjiniu art nouveau krypties pagrindu tapo pasipriešinimas istorizmui, eklektikai, akademizmui, įsitvirtinusiam XIX amžiuje. Amžiaus pabaigoje viena po kitos kuriasi įvairios į novatoriškumą pretenduojančios dailininkų grupės, susivienijimai, siekiantys atsiriboti nuo praeities sustabarėjusių akademinio meno formų, eklektikos, istorizmo, trokštantys kurti naują meną, leidžiantį atsiskleisti individualybei, nevaržomai klasikinių kanonų. Lotynų kalbos žodis secessio reiškia atsiskyrimą, pasišalinimą, ko ir siekė naujoji kūrėjų karta. Tačiau norai atsiriboti nuo tradicijų, praeities neretai esti tik regimybė, kadangi dauguma jų vienaip ar kitaip, bent iš dalies rėmėsi istorinėmis klasikinio meno ištakomis. XIX amžiuje buvo kopijuojami, įvairiai interpretuojami visų praeities laikotarpių stiliai ir tai buvo amžius tapęs meninių idėjų saugykla visiems kraštams.
Nurodomi penki svarbiausi naujojo meno formavimosi šaltiniai. Tai gotikos atgimimas, rokokas ir jo atgimimas XIX amžiuje, meno ir amatų sąjūdis, estetinis sąjūdis, simbolizmo tapyba ir literatūra. Tačiau reikšmingi ir biologijos mokslo laimėjimai, pažintis su Japonijos ir kitų Rytų kraštų menu, kuris XIX amžiaus antrojoje pusėje turėjo didelę įtaką visos Europos kultūrai.
Naujasis menas (pranc. Art Nouveau, vok. Jugendstyl) - jaunystės stilius – truko palyginti neilgai (1890-1910) tačiau palietė beveik visas meno sritis. Art nouveau pakilimo dešimtmetis amžių sandūroje dažniausiai lyginamas su liepsnojančios ugnies liežuviais. Art nouveau dailininkų, rašytojų, kompozitorių kūrybą tarytum audringa jūros banga užliejo dramatiškos, gaivališkos, simbolių prisodrintos idėjos.
Šiuo laikotarpiu ypač reikšminga buvo literatūra, kadangi turėjo įtakos visoms meno šakoms. Šalia dekoratyvinės dailės žurnalai daug dėmesio skyrė sparčiai populiarėjančiai fotografijai, aptarė knygos meną, rašė net apie tai kaip gaminami baldai. Dailininkų, kompozitorių kūryboje skleidėsi mistinės, simbolistinės vizijos, kurių gausybę menininkai surado viduramžių mene. Šiandien tokius leidinius galima būtų įvardyti kaip pažangius dizaino žurnalus, kuriuose plačiai pristatyta japonų kultūra, sodo menas, detaliai nagrinėti japonų raižiniai, kurie turėjo didžiulį poveikį dailininkams. Tokie leidiniai specialiai skyrė daugiau dėmesio taikomiesiems, dekoratyviniams menams. Visuose leidiniuose atsispindėjo užkoduota socialinio, kultūrinio gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo idėja.
XIX amžiaus antrojoje pusėje naujos biologijos mokslų teorijos ir teiginiai, domėjimasis gyvybės atsiradimo, egzistencijos klausimais tapo vienu pagrindinių dailininkų kūrybos motyvų. Svarbų vaidmenį suvaidino mokslininkų biologų gilinimasis ne tik į gyvūnijos, augalijos pasaulį, bet ir ieškant sąsajų tarp formų, egzistuojančių gamtoje ir žmogaus kūryboje.
Naujasis stilius buvo jaunystės stilius, pabrėžiantis kūrybinės individualybės laisvę, naujas dailininkų idėjas. Pačioje stiliaus pavadinimų įvairovėje dažniausiai kartojasi žodžiai „modernus“, „naujas“, „jaunas“, „jaunystė“, „vilnis“, „banga“. Skirtingai nei baroko laikais, secesinė linija plaukia, pulsuoja tarytum jūroje, jaučiamas potvynis ir atoslūgis, kompozicijose pabrėžiama asimetrija. Kuriamas nuolat kintantis pasaulis, kai viskas plevena vėjyje arba ištirpsta rūke. Ekspresiją, nuolatinio virsmo iliuziją siekiama perteikti meno kūriniuose, aplinkos daiktuose, architektūroje. Dėl ekspresyvios linijos ima banguoti ne tik namų, bet ir biuro baldai, pastatai ir net tiltai. Vyksta akivaizdi metamorfozė, kai sustingusios kolonos virsta atlantais, parėmusiais fasadų frontonus, o iš liepsnojančių lelijos žiedų išnyra grakščios moterų figūros ar susiformuoja elegantiškos taurės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą